BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Holivudinis filmas nejudančiame automobilyje. Pirmas veiksmas.

Milžiniškas miestas tingiai vartėsi drėgnos ir karščiu alsuojančios tamsos pataluose – ką tik buvo palyta. Nakties gniaužtuose išdidžiai šypsojosi stikliniai gigantai, su vis užsidegančiomis ir užgestančiomis švieselėmis languose. Kur ne kur žmonės lindo iš įkaitingų urvų pasimėgauti grynu oru, kas šiame mieste buvo didelė prabanga. Ypač vasaromis.

Ko gero, tai buvo toliausia vieta į kurią buvau pabėgęs ir tai man patiko. Nesibaigiančiuose automobilių ir vyno kamščiuose, miniose, veltui laukiančiose žalio šviesoforo signalo, motorolerių pliurpimo, garsinių signalų simfonijos, kurios nesuderinti net ir pačiam valstybinio simfoninio orkestro dirigentui, lauko restoranuose besislepiančių nepažįstamų žmonių veiduose, čia ieškojau savęs, o gal dar labiau nuklydau į beprasmybę. Jaučiausi kone laimingas. Ir, kaip sako Mikutavičius, kad ir kur dabar esi, aš tau dėkingas.

Tačiau kažko trūko. Karts nuo karto jaučiau vidinį nerimą, vienintelį dalyką, kuris manęs ne tik nepamiršo, tačiau ir sekė iš paskos, kad ir kur benunešdinčiau savo kūną.

Šis vakaras man paskutinis, iškėlęs ranką, stabdau pakeleivingus automobilius, zujančius link plataus greitkelio žiočių. Nuo vis dar karšto asfalto į nosį lipo gumos kvapas, o tolumoje greitkeliui begulant žemyn, mašinų šviesos sudarė milžinišką gyvatę.

Gal pravažiuojantys mano iškeltą nykštį ignoruoja lygiai taip pat, kaip aš ignoravau gyvenimą, dažnai rodydamas jį nuleistą žemyn?

Pagaliau kažkas stabtelėjo. Geltonas Renault. Už vairo – europietė. Garbanotais plaukais. Krentančiais ant akių. Mėlynų.

- Kur vykstate?
- O kur jūs?

Man buvo nė velnio nepakeliui. O jei tiksliau – oro uostas, iš kurio turėjau pakilti paryčiais, buvo kairėje, kai šis Renault keliavo dešinėn.

Numečiau lagaminą ant galinės sėdynės ir įsitaisiau keleivio vietoje. Pro pravirus langus pūtė jūrą bučiavęs vėjas, o mes turėjome atrodyti panašiai, kaip senų holivudinių filmų pagrindiniai veikėjai, sėdintys nejudančiame automobilyje su besikeičiančiais vaizdeliais jo languose.

Jos magentoloje skambėjo keista muzika. Tokiai muzikai skambant norom nenorom pasileisdavau į pirmojo prisiminimo paieškas, tačiau joms jau tą akimirką būdavo lemta patirti fiasko. Tarsi tas vėjas pro langus būtų prapūtęs ir mano atmintį.

Ji man patiko iš pat pirmo. Sustojimo, žvilgsnio, prisėdimo, bėgio permetimo ar senos automagnetolos rankenėlės suktelėjimo. Nežinau.

Matyt čia sudedamųjų dalelių visuma, kaip kad Saulės sistema nebūtų tokia pat be Žemės ar Veneros, arba jos gelsvų plaukų sruogų vijokliais padengtas veidas be mėlynų akių.

- Beje, aš vardu Kleopatra. Tfu, vadink mane Kleo, žinoma, jei mudu žadame kalbėtis kelionės metu, kas man visai patiktų ir baidytų miegą! Juk nenorėtum, kad imčiau ir užmigčiau, va dabar, čia, va – žiūrėk!, - ir užsimerkusi keletui sekundžių paleido vairą, taip įvarydama man baimės, susimaišiusios su dviprasmišku susijaudinumu, pojūtį.

Aš, žinoma, prisistačiau ir nuo tos akimirkos, šie du Holivudinio filmo, kurio pagrindiniai veikėjai sėdi nejudančiame automobilyje, su besikeičiančiais paveikslėliais jo languose, jau turėjo vardus.

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 Response to “Holivudinis filmas nejudančiame automobilyje. Pirmas veiksmas.”


  1. 1 liki

    …kad ir kur benunešdinčiau savo kūną…:))

Leave a Reply