Aš viską pasiimu su savimi, tvarkingai susidedu į minčių kuprinę, persimetu per petį, patraukiu šiaurėn, matyt, tai ir bus mūsų išsiskyrimas. Neatsisuku, nes bijau pamatyti, kad tu nepadarei to paties, tiksliau, neatsisuku, nes žinau, kad nepadarei, tačiau taip pat žinau, kad visą likusį laiką galvosiu, jog atsisukai ir mane iš lėto kankina nežinia.
Kuprinė šiek tiek veržia, bet pečiai niekis, palyginus su išdžiūvusia gerkle ir keistu gumulu joje, rodos, dar neseniai galėjau rėkti visam pasauliui, kad jis pats gali man pavydėti – dabar žodžiai nesugeba atrakinti savigarbos spynos ant lūpų. O jei aš tau parašyčiau laišką? Velniava, žmonės juk vis mažiau skaito, vis mažiau liečia, kompiuterių ekranuose tvarkingai kaklaraiščius pasirišusios raidės neišduoda jaudulio virpulių, o patys ekranai pernelyg dideli, kad pasidėtum po pagalve. Jei paskambinčiau? Bet ką galėčiau pasakyti šaltai plastiko dėžutei, besąlygiškai pasitikėdamas, jog kiekvienas mano žodis bus perduotas taip, kaip buvo sugalvota.. Per daug rizikinga.
Ne taip rizikinga, kai pirmą kartą užkalbinau tave, sėdinčią prie baro, kai jau mano gyslų greitkeliais lakstantis alkoholis nupjovė nuo kaktos prakaito daigelius, kai žodžiai gimė, o ne nuodijosi beprasmybės lašais. Ir žmonės sako, pajusi, kada ateis laikas – aš jaučiau. Jis net įėjo į patalpą ir prisėdo šalia tavęs. Parodė pirštu, nors tie patys žmonės sako - pirštais rodyt negalima, bet kartais aklam dar ir užpakalin spirt neužtenka..
Čia ji. Čia ji, čia ta, laikas man kuždėjo ausin, eik velniop, ačiū už patarimus, dabar susitvarkysiu pats. Bent jau maniau, kad susitvarkysiu.
Mistika. Tokios akimirkos neturi paaiškinimo, nebent norite prarasti visą jų ypatingumą, arba amžinai paskęsti logikos gelmėse. Gal nejučiomis aš pats pernelyg smarkiai norėjau viską paaiškinti? Jos trauką, vidinės ramybės kilmę, iškasti grožio šaknis ir susisodinti sau į atmintį, kad netektų tapti priklausomu nuo begalinio ilgesio ar neišvengiamo pavydo.. Žinoma, suvokimas ateina, kai patrauki šiaurėn, kai kaskart užeina begalinis noras atsigręžti, juk niekad negali žinoti, gal ir atsisuks?
Patiko (31)
Nesupratau. Tai juk gavot ko norėjot. Išsiaiškinot paslaptis, iškasėt šaknis,išanalizavot ir dabar jau laisvas nuo begalinio ilgesio ir neišvengiamo pavydo…
Sunkiai įsivaizduoju kaip jai teks gyventi toliau tokiai išanalizuotai.
aukse pritariu tau 100%
Labai labai gražiai su tuo šalia prisėdusiu laiku! Nustebinote :)
Bet pavadinimas prastas, na, kaip -niolikmetės mergaitės.
Negalime su Jumis susisiekti kitaip, todėl rašome čia. Norime pakviesti jus prisidėti prie http://www.zinom.lt rašytojų komandos. Šiame puslapyje galite rašyti straipsnius ir užsidirbti papildomai neribotą kiekį pinigų iš reklamos, šalia savo parašytų straipsnių. Jeigu domina šis pasiūlymas, parašykite mums: autoriai@zinom.lt