BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nuotrauka, privertusi mane pabusti.

Kartą autobuse radau nuotrauką. Pakėliau ir, tiesą pasakius, (ne)pasigailėjau – ji per akimirką (!) pakeitė mano gyvenimo ritmą, nubraukė ramumą ir kitus pojūčius, kurie tave laiko tarsi užmigusį, nors ir esi atsimerkęs, o naktimis sunkiau užmigti.. Čia visai kaip atvirkštinis proporcingumas.

Nuotraukoje - nusisukusi mergina, paplūdimio fone, tiksliau ne, paplūdimyje, tikrame, lyg iš tų filmų, kai žiūrėdamas juos, pasijunti laisvesnis negu bet kada, nors tave už rankos, o dar dažniau už abiejų, laiko darbas, įsipareigojimai, įvairios baimės ir nepasitikėjimai, dvejonės ir rutinos, kitaip tariant, būtent tie pojūčiai, kurie tave laiko užmigusį. „Pabusk“ – suošė nuotraukos kampelyje į krantą virstančios baltos bangos. „Pabusk“ – sužnabždėjo ji, nors anksčiau nebūčiau paklausęs nė vieno žmogaus, nematydamas jo akių..

Aš privalėjau ją surasti. Manęs nestabdė nė tokia galimybė, kad šioje nuotraukoje vaizduojama būtybė negyvena šiame mieste, šioje valstybėje, gal šią nuotrauką ji atsiuntė savo draugams, kurių pasiilgo net ir būdama tokiame nuostabiame paplūdimyje, po velnių, kas ją nufotografavo? Gal.. sužadėtinis, draugas, mylimasis ar kitoks –asis, juk aš, šiuo atveju, tik nepažįstamasis! Gal jai visiškai nesvarbu, kad vien užmetę akį į jos nuotrauką, žmonės pasikeičia?

Koks jos vardas, ir ar ji turi strazdanų, kokia mėgstamiausia daina ir ką ji mėgsta valgyti pusryčiams ir ar turi talismaną? Velniava, ko gero šiam bičui bus visai pasimaišę, taip turbūt pagalvojo autobuso bendrakeleiviai, jei nors akimirkai pažvelgė į mano pakvaišusią veido išraišką. Bet man tai nerūpėjo – jaučiausi pabudęs iš letargo, trukusio.. Visą amžinybę? Aš pabudau ir turėjau ją rasti - pagaliau man teko misija, kurią jutau esant itin svarbia.

Ant nuotraukos nugarėlės nebuvo nieko, tik kažkokio niekšo, pamynusio ją, pado rašto atspaudas. O aš, žvelgdamas pro langą, į tamsoje paskendusį miesto veidą, įsivaizdavau, kaip būtų gera rasti pėdsakus, tame smėlyje, kuriuos ji paliko, eidama palei jūros krantą. „Bet juk viskas būtų per paprasta, Mantvydai“ – pasakė mano nenuginčijamai skeptiška logika, dar kitaip vadinama karčia gyvenimo patirtimi.

Nusisukau nuo lango, kad kiti nepagalvotų, jog žiūriu į savo atspindį lange ir nužvelgiau pasiruošusius lipti lauk, iš autobuso artimiausioje stotelėje, čia jie visi vienodi, tačiau išlipę, išsiskirstys kas kur, ir vėl susitiks tik kitą kartą, prieš lipant laukan, ar būtų galima pavadinti tokius žmones kaimynais?

Ir tada. Bam. Tarp pasiruošusių lipti laukan, pamačiau nuotraukos pagrindinę veikėją. Lygiai, kaip nuotraukoje, ji pasitaisė plaukus, todėl nedelsiau negalėjau delsti nė akimirkos – buvau įsitikinęs, kad tai ji!

- Jūs kai ką pametėte!
- O man atrodo, kad ne tik pamečiau. Gal tuo pačiu ir radau?

Kai išlipome, ji prasitarė autobuse stebėjusi mane. Tada pakvietė arbatos. Mėtų. Su medumi.

Patiko (0)

Rodyk draugams

2 Responses to “Nuotrauka, privertusi mane pabusti.”


  1. 1 Ema

    Ar tai tikra? Ar išgalvota?
    Kad ir kaip yra iš tiesų labai graži istorija su laiminga pabaiga (kaip gražiame filme arba meilės romane).

  2. 2 Periwinkle

    WoW palikai didžiulę intrigą ir nemažą įspūdį. Turėtum pratęsti šią istorija. Likau be žado ;) o taip retai būna ;D

Leave a Reply