BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Septyniolika kilometrų namų link

Švietė saulė, o jis ėjo po darbo nuogais pečiais link stotelės, pro kurią karts nuo karto prasukdavo nukriošęs autobusas su vairuotoju su ūsais su mėlynais marškiniais su užrašu USA su raudonomis raidėmis.

Įdegusi viršutinė kūno dalis būtų variusi miesčiones moteriškes iš proto, bėda ta, jog čia tokių nebuvo, nebuvo čia nieko, tik keletas trobų čerpuotais stogais, keletas šunų žvangančiom grandinėm, keletas suklypusių vartelių ir gandrų vasaromis perinčių senuose lizduose. Kalendavo jie savo raudonais snapais, jam patikdavo, ypač tai, jog įsivaizduodavo, kaip šie kalena tais pačiais snapais kažkur Afrikoj.

Pasirodė autobusas, kasdien paveždavęs jį septyniolika kilometrų, su dulkėtomis pasostėmis, važiuodamas dulkėtais žvyrkeliais, pasidabinęs dulkėtomis lempomis, kurių niekada niekas taip ir nebuvo įjungęs, veždamas dulkėmis seniai virtusiais žmonėmis, kurių čia jau nebuvo.

- Kodėl nenusiperki dviračio, - teigė vairuotojas. Neklausęs, dar ir prisidegė stiprią cigaretę.
- Ką tada veiktum, - teigė vienintelis keleivis.
- Važinėčiau sau šitais žvyrkeliais, kaip kad ir dabar. Nusikosėjo ir spustelėjo akseleratorių, variklis žvygtelėjo lyg skerdžiamas paršas.
- O dabar turiu stoviniuot paimt tavęs. Kasdien. Įsivaizduoji, kaip tai įgrisę?
- Įsivaizduoju. Lygiai, kaip ir tamsta esate man įgrisęs. Bet vis tiek laukiu šito autobuso labiau nei ko kito visą dieną. Žmona manęs taip net nelaukia.
- Nemanau, kad iš viso laukia.

Maždaug penkiems kilometrams stojo tyla. Vairuotojas pajudinęs prie vairo pritaisytą svirtelę, privertė valytuvus pasitrinti į stiklą, tačiau šie liesdami jį tik cypė ir braižė spausdami pakelės akmenukus.
- Mano šuo panašiai kasosi šonus.
- Kos jo vardas? A didelis? Ilgos ausys? Galvoji man įdomu, kaip kasosi tavo šuo?

Išmetė nuorūką, tačiau ši nukrito ant vienos iš pasosčių ir maždaug keturioliktame kilometre autobuso salonas pradėjo rūkti, kaip kad rūksta autobusų salonai, jei šie būna padegami.

Vairuotojas tik dar labiau paspaudė akseleratorių, variklis uždainavo triumfo ariją, keleivis mėgino atidaryti šoninį langą, tačiau pastarasis buvo gerai priskretęs prie viršutinių gumų ir jis turėjo atsisėsti vairuotojui, iš visų jėgų spaudžiančiam greičio pedalą, ant kelių. Štai ir lėkė jie dulkėtu keliuku, dulkėtu autobusu, dulkančiais sostais, degančiais sostais, dūmuose skendinčiame salone. Grojo Briusas Springstynas, kurio nė vienas iš jų nė nepažinojo.

Vairuotojas staiga sustabdė autobusą. Tai buvo vieta, kurioje išlaipindavo šį keleivį. Abu išsivertė iš degančio autobuso.
- Pats laikas įsigyti dviratį.

Kurį laiką dar sėdėjo ant šimtmečius nepjautos pakelės žolės ir stebėjo, kaip lydosi autobuso padangos ir stiklai.

Patiko (0)

Rodyk draugams

0 Responses to “Septyniolika kilometrų namų link”


  1. No Comments

Leave a Reply