Jei ant riešo turėčiau rolex‘ą, nes juk sako, kad laikas - pinigai, o pirštą puoštų praštmatnus žiedas, tau tai vis tiek nedarytų įspūdžio, nes jis būtų ne ant tavo piršto. Velniop. Tavęs nehipnotizuoja kvepalai, sukurti vilioti nakties paukščius, net neatsisuki į karietą varomą penkių šimtų baltų arklių, nekreipi dėmesio į rūmus, kuriuose man pabodo būti vienišu karaliumi..
Nusivelku kailinius, kuriuos kadaise nešiojo Napoleonas, nusiaunu batus sudurtus iš minkštos odos, žengiu rasoton pievon basomis. Trumpam atsigręži, nes nuolat mane stebėjai – pernelyg išdidi buvai tai pripažinti. Nudelbi akis, kur? Nėra kur, todėl pagaliau sugaunu jas, paleidžiu.. Drugiai visada gražesni skraidžiojantys laisvi. Bet kaip liūdna visą žiemą nematyti jų.. O gal liūdniau žiemą apgaudinėti juos stikline šiluma ir lempų šviesomis?
Gražiuoju siūlau pasilikt, nors pernakt, bet tu skubi, gyvent, matyt, kalbėt.. Mėginu visokiais būdais sulaikyt, nesuvokdamas, kad lengviausia sulaikyt, paprašant išeiti. Bet kas gi gali taip toli nuspėt? Visada tik knygose visi protingi būna, o apsidairai.. Kiek daug kvailių. O pats didžiausias, spėki kas.
Nors visko per kraštus varva net, per daug, pakanka, užtektinai. Pinigų, kurie miegant nė velnio nesušildo, pažįstamų, kurie verti tik pažadų ir kvailo juoko, garbės, sumažinančios tave iki atomo ir begalinio noro būt laimingu, kuris vis auga.. Ir laistyt net nereik.
Ir viso šito mums nė kiek nereikia, mums noris tik prisėst kur saulė, kur slepias į pavėsį jau. Palikdama truputį šypsnio. Ant tavo veido. Kas gali būt gražiau?
Patiko (38)
Juk vienisas karalius esi tik del to, jog nepastebi tu, kurios apie tave galvoja, o galbut jaucia ta pati kaip ir tu, ziuredamas i ta mergina.
Privertei susimastyt.
Ech ir kokie vis dėlto mes,žmonės,tušti…
Patiko, jog mintis išreiškei naudodamas tuos laikus, kai žmonės buvo kuklesni, paprastesni, nors ne visi, bet daugelis vertino ne vien tik daikto vertę, bet ir tai, kas slypi žmogaus viduje.