BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sulaužytas raštiškas pasižadėjimas nesusitikti.

Po paskutinio mūsų susitikimo (kampinėje kavinėje, ketvirtą valandą ryto), praėjo gananemažaidaugilgolėtaibėgančiostovinčiovietojenepajudinamo laiko – bent jau taip rodė storas, nenuplėštų kalendoriaus lapelių, odos sluoksnis. Ruduo nė nesigėdydamas pylė liūdną purvą į (ir ant!) žmonių galvas ir, tenka pastebėti, daugeliui nepadėjo nė kepurės.

Buvo šalta. Dėl oro. Trūkumo. Tavęs. Buvo keista – nes šis susitikimas nebuvo planuotas ir net gi dėl keleto priežasčių: Raštiško pasižadėjimo nebesusitikti, žodinio atsisveikinimo, išgalvotų ir visiškai nenaudingų norminių dalykų, kurie aiškiai nebuvo norma.

Kvailiai. Visada kenčia. Štai tokia buvo pagrindinė priežastis, kodėl susitikimas vis dėl to turėjo įvykti.

Net gi kvailiai žino, kad lauke sėdėti esant tokiam orui – kvaila. Todėl sėdėjau nugara į milžinišką langą, tačiau, yra sakoma, kad ne visus pažįsti tik iš veido. O tai, kad ne tik sakoma, įrodė, raštinį pasižadėjimą nesusitikti sulaužiusi, viešnia, sugavusi mane bestebintį, kaip greitai ant piršto stingsta karštas žvakės vaškas. Sustingau ir aš, ir, jei kas būtų stipriau plekštelėjęs per petį, būčiau subyrėjęs, kaip ir tas, kurį nusipurčiau nuo piršto.

Ką čia ir kalbėti. Kai pabučiavo mane, karštis atlėgo ir nutrupėjo, kaip sustingęs vaškas, o ant lūpų liko keistas svetimumo skonis, matyt tai supratusi, pareiškė, visai, kaip anąsyk, kad vis dar nenorinti manęs mylėti. Aš vėl gi pritariau, atsakydamas tuo pačiu. Po velnių, kokio velnio, tada, reikėjo šitaip sutrukdyti mano vakaro linksmybes ir juo labiau sulaužyti tokią svarbią sutartį. „Tai lyg nusikaltimai žmonijai“ – šūktelėjo ponas, prie gretimo staliuko.

Ji, kaip visada, gūžtelėjo pečiais ir man staiga kilo begalinis noras juos apkabinti. Bet kur tau – kaip visada, pradėjo greitai rengtis, o aš, lyg tyčia, nebuvau patyręs pėdsekys, ir likau sėdėti prieš ramią, bet ištiesusią nugarą žvakės liepsną.

Dar vienas susitikimas praėjo ne taip, kaip buvo planuota, nes didžiųjų katastrofų, niekas negali nuspėti, o šio proceso archyvatorė, sėdinti prie baro, visą laiką barškinusi rašomąją mašinėle, tik gūžtelėjo pečiais. „O šitų, apkabinti nesinori?“ – šūktelėjo ponas, prie gretimo staliuko.

Ne, atsakiau, ir susiruošiau laukan, bijodamas, kad šis paklaus, kodėl.

Rodyk draugams

Nuotrauka, privertusi mane pabusti.

Kartą autobuse radau nuotrauką. Pakėliau ir, tiesą pasakius, (ne)pasigailėjau – ji per akimirką (!) pakeitė mano gyvenimo ritmą, nubraukė ramumą ir kitus pojūčius, kurie tave laiko tarsi užmigusį, nors ir esi atsimerkęs, o naktimis sunkiau užmigti.. Čia visai kaip atvirkštinis proporcingumas.

Nuotraukoje - nusisukusi mergina, paplūdimio fone, tiksliau ne, paplūdimyje, tikrame, lyg iš tų filmų, kai žiūrėdamas juos, pasijunti laisvesnis negu bet kada, nors tave už rankos, o dar dažniau už abiejų, laiko darbas, įsipareigojimai, įvairios baimės ir nepasitikėjimai, dvejonės ir rutinos, kitaip tariant, būtent tie pojūčiai, kurie tave laiko užmigusį. „Pabusk“ – suošė nuotraukos kampelyje į krantą virstančios baltos bangos. „Pabusk“ – sužnabždėjo ji, nors anksčiau nebūčiau paklausęs nė vieno žmogaus, nematydamas jo akių..

Aš privalėjau ją surasti. Manęs nestabdė nė tokia galimybė, kad šioje nuotraukoje vaizduojama būtybė negyvena šiame mieste, šioje valstybėje, gal šią nuotrauką ji atsiuntė savo draugams, kurių pasiilgo net ir būdama tokiame nuostabiame paplūdimyje, po velnių, kas ją nufotografavo? Gal.. sužadėtinis, draugas, mylimasis ar kitoks –asis, juk aš, šiuo atveju, tik nepažįstamasis! Gal jai visiškai nesvarbu, kad vien užmetę akį į jos nuotrauką, žmonės pasikeičia?

Koks jos vardas, ir ar ji turi strazdanų, kokia mėgstamiausia daina ir ką ji mėgsta valgyti pusryčiams ir ar turi talismaną? Velniava, ko gero šiam bičui bus visai pasimaišę, taip turbūt pagalvojo autobuso bendrakeleiviai, jei nors akimirkai pažvelgė į mano pakvaišusią veido išraišką. Bet man tai nerūpėjo – jaučiausi pabudęs iš letargo, trukusio.. Visą amžinybę? Aš pabudau ir turėjau ją rasti - pagaliau man teko misija, kurią jutau esant itin svarbia.

Ant nuotraukos nugarėlės nebuvo nieko, tik kažkokio niekšo, pamynusio ją, pado rašto atspaudas. O aš, žvelgdamas pro langą, į tamsoje paskendusį miesto veidą, įsivaizdavau, kaip būtų gera rasti pėdsakus, tame smėlyje, kuriuos ji paliko, eidama palei jūros krantą. „Bet juk viskas būtų per paprasta, Mantvydai“ – pasakė mano nenuginčijamai skeptiška logika, dar kitaip vadinama karčia gyvenimo patirtimi.

Nusisukau nuo lango, kad kiti nepagalvotų, jog žiūriu į savo atspindį lange ir nužvelgiau pasiruošusius lipti lauk, iš autobuso artimiausioje stotelėje, čia jie visi vienodi, tačiau išlipę, išsiskirstys kas kur, ir vėl susitiks tik kitą kartą, prieš lipant laukan, ar būtų galima pavadinti tokius žmones kaimynais?

Ir tada. Bam. Tarp pasiruošusių lipti laukan, pamačiau nuotraukos pagrindinę veikėją. Lygiai, kaip nuotraukoje, ji pasitaisė plaukus, todėl nedelsiau negalėjau delsti nė akimirkos – buvau įsitikinęs, kad tai ji!

- Jūs kai ką pametėte!
- O man atrodo, kad ne tik pamečiau. Gal tuo pačiu ir radau?

Kai išlipome, ji prasitarė autobuse stebėjusi mane. Tada pakvietė arbatos. Mėtų. Su medumi.

Rodyk draugams

Per daug dalykų, nuostabių dalykų.

Ji gulėjo visa nuoga, bet seniai žinojau, kad tokias moteris nepažinti taip lengvai. Mėginau joje ieškoti tų mažyčių dalykų, kuriuos pastebiu visada ir visur, tokius kaip kad naktinio taksi vairuotojo prisilietimus prie pavarų svirties, lengvus, visiškai nereikalingus, tačiau jam teikiančius keistą malonumą, tokius kaip kaimynės, turinčios nuostabiai seksualų apgamą virš viršutinės lūpos, kairėje veido pusėje, pavėluotą akies atsimerkimą, tokį netobulą, bet mane taip žavi tie netobulumai, kad, regis, ieškau netobulo tobulumo, o tai ko gero dar sudėtingiau rasti, nei kažką tobulo..

Ir štai čia slypėjo ta didžioji problema, kad joje pastebėjau daugiau dalykų nei, kad tikėjausi – kalbėdama ji ranka visada perbraukia savo tamsius plaukus, tarsi pati negalėdama jais atsidžiaugti, tarsi kviesdama mane į juos panardinti savo pirštus, paskęsti, nekęsti, visko, kas anksčiau mane žavėdavo. Tas jos žvilsnis, nužvelgiantis mane nuo kojų pirštų galiukų, tarsi ji matytų juos pro mano batus, iki viršugalvio, tarsi ji perskaitytų viską, kas dedasi mano galvoje, tarsi tikrai žinotų, kad ji jau baigia iš ten išvaryti visa kita.. Balso tembras, kai ji pasakoja apie kažką, kas jai daro įspūdį, velnias, kaip aš dievinu, kai jis būna toks, kai ji kalba apie mane, pripažinkime, visi esame dėmesio kraugeriai, o kai jį galima gerti iš tokios būtybės.. Tiesiog neįmanoma susilaikyti.

Savęs paklausiu, ar tai aistra, ar tai meilė, bet sako, kad meilė – tai kai nori atiduoti, o aistra – pasiimti. Aš noriu abiejų.

Ta jos šypsena, tas nepažabotas tyrumas, kuris skaidresnis už kalnų krištolinį vandenį, nemačiusį žmogaus atvaizdo atspindžio, verčiantis rėkti/šaukti/pasileist laukais, gali už tai atiduoti viską, ką turi, gali nusibraukt dešimt gyvenimo metų dėl dešimt minučių su jos draugija, gali pamiršt rudenį, gali pamiršt savo vardą ir netekt proto, bet gali jaustis tarsi tavo viduje degtų amžina ugnis, tik svarbiausia nusibrėžt ribas.. Ar jau per vėlu?

Ji iš lėto apsirengė, kruopščiai užsisegė marškinius, batelių sagteles, įsisegė auskarus, pasikvėpino, pasidažė lūpas, pirštais perbraukė tamsos prisigėrusius plaukus, nužvelgė mane nuo pirštų galiukų iki viršugalvio ir įtariau, jog ji supranta, jog visam kitam mano galvoje tiesiog neliko vietos. Ir jai tai turėjo patikti.

Kai ji išėjo, supratau, kad yra žmogus, kuriame per daug dalykų, kad juos būtų galima išskirstyti, čia tarsi kokia visata, kuo daugiau skaidai, tuo daugiau prieni išvados, jog tai tiesiog neįgyvendinama užduotis, tuo dar daugiau vietos tavo galvoje visa tai reikalauja.

Rodyk draugams

Holivudinis filmas nejudančiame automobilyje. Nesustabdomi posūkiai.

Atėjo metas sustoti.

Ji pasuko į kelkraštį ir pasuko raktelį, taip variklis nustojo suktis ir pradėjo suktis cigaretę, o tada atsisukusi į mane, pamatė, jog aš visą laiką jau buvau atsisukęs į ją, suktai nusišypsojo ir atsuko lange tarpelį, pro kurį išmetinėjo pridegtos suktinės pelenus.

Man visai susisuko. Galva, sakyčiau.

Radijukė grojo Wicked Games ir buvo viena iš tų akimirkų, kai jautiesi fantastiškai apsvaigęs nuo gyvenimo žavesio netikėtumų nakties paukščių dūmų odinių sėdynių girgždėjimo ir kitų detalių, kurios vertė mane daryti kvailystes, o po to, galvoti.

- Ar būtų galima, JusTave pakviesti šokiui?

Pasakiau, išlipęs lauk ir pravėręs jos duris ir ištaręs šiuos žodžius, ištiesiau ranką, siekiančią jos rankos. Ne vedyboms, šokiui, nors, kas čia žinot gali.

Šiaip nemėgau šokti, nes tokiais atvejais nenorėčiau pamatyti savęs iš šono, todėl prieš tai gerai apsidairiau, ar nėra slaptų kamerų – nebuvo.

Ji išlipo, štai, stovinti, visa, tokia lengva. Apkabino mane, per pečius, plonu liemeniu nubėgo mano rankos, ir to nelabai bepavadintum šokiu, nes tai buvo judesys, bet ne šokio, o link vienas kito.

- Jei paklaučiau JūsųTavęs..
- Nepaklausk, o pabučiuok.

Ir viskas dar labiau pradėjo suktis, galbūt net greičiau nei NASA išbandomieji aparatai, galbūt greičiau nei planetos aplink saulę, galbūt greičiau nei mūsų gyvenimai, kurių jau nebeįmanoma sustabdyt, kai pirmą kart pramerki akis.

Galėjau tik prisiekti, kad nieko nėra nuostabesnio, už mano asmeninę vairuotoją, klausimas, kur ji mane nuveš?

Holivudinio filmo veikėjai, nejudančiame automobilyje, turintys vardus ir šį tą bendra, važiuojant besišypsantys, o dar prieš akimirką giliai susimąstę, dabar šoko nakties ir automobilio žibintų bangose, o vienam iš jų smarkiai sukosi galva. Didelė tikimybė, kad net ir abiems.

Rodyk draugams

Holivudinis filmas nejudančiame automobilyje. Beribė fantazija gali būti kenksminga.

Kleo kvepėjo laisve. Nė velnio jos nepažinojau, tačiau kurį laiką, atlošęs galvą ir užhipnotizuotas iš automagnetolos sklindančio ritmingos muzikos takto, įsivaizdavau, kaip atrodytų mūsų vaikai.

Man taip nėra buvę.

Dažniausiai šiltus jausmus mano smegenys nutardavo skirti moterims, su kuriomis siejama tolimesnė ateitis galėjo tapti tik visiška katastrofa arba beregint pakeisti kursą link kitos praeivės, kuri priversdavo šiek tiek greičiau tuksėti kraują pumpuojantį organą, įsitaisiusį krūtinėje.

- Apie ką galvoji, nesugalvok čia užmigti!
- Apie atsitiktinumus. Apie nepastovumą. Nemanai, kad iš begalinės pasirinkimo laisvės žmonės netenka fantazijos, arba aklinai joje paskęsta, susigalvodami tobulo žmogaus paveikslą, kurio nesugeba nutapyti net tas, kas laiko dieviškąjį teptuką?

Ji ilgą laiką tylėjo. Negalėjau pasakyti, ar ji mąsto apie mano teoriją, ar tiesiog įdėmiai žiūri į kelią, tikėdamasi išvysti galutinį kelionės tašką. Žinoma, nežinia, kurios.

Holivudinio filmo veikėjai, nejudančiame automobilyje, turintys vardus ir šį tą bendra bei dar prieš akimirką besišypsoję, mąstė. Greičiausiai, apie tą patį.

Rodyk draugams

Holivudinis filmas nejudančiame automobilyje. Nepažįstamas miestas gydo.

Keletą akimirkų svetimame automobilyje jaučiausi taip, kaip dauguma vyrų jaučiasi netyčia užklydę į moterų drabužių parduotuvę, tačiau greitai susipatoginau ir perėmiau pagreitėjusio širdies ritmo kontrolę į savo rankas.

Laikas, praleistas šiame mieste išgydė mano sielą. Pasiklydau nepažįstamu raštu nepažįstamų žmonių garbei pavadintuose gatvių skersgatviuose, tačiau supratau, kad jaukumui, užtikrintumas ir stabilumas nėra pati svarbiausia sąlyga. Galbūt. Ypač, kai senuose autobusuose keliaujantys žmonės stebi dar senesnius pastatus, tarsi matytų juos pirmąjį kartą, su pasimėgavimu akimis bučiuoja snieguotas kalnų viršūnes, o iš jų veidų galima suvokti, jog jie niekur kitur nenorėtų šią akimirką būti, kaip tik čia, šiame autobuse.

- Pastebėjai, kad šis miestas gydo?, - paklausė mano pakeleivė, nors, ko gero, šiuo atveju, tikrasis pakeleivis buvau aš. Ant jos riešo tarškėjo apyrankės. Man tai patiko. Tokie dalykai gydo labiau.
- O maniau, kad taip pasirodė tik man. Nuo ko jis išgydė tave?
- Nežinau. Gal nuo nepagrįstos baimės likti vienišai. O gal nuo to, jog pernelyg dažnai galvoju apie vienatvę, kuri, mano manymu, ir taip neišvengiama. Vos tik pajusdavau, kad mano sužadėtinis užmigo, jausdavausi dar vienišesnė, nes tuo metu, jis jau būdavo kitame pasaulyje – šiame likdavau tik aš ir tas keistai alsuojantis kūnas. Nieko daugiau.
- Taip ir palikai. Jį, gulintį?
- Ko gero, bet ne tik kūną.

Iki šiol nesuprantu, kodėl moterys taip retai išsipasakoja, kartu su nusivylimu prisirpusia banga, nenusinešdamos savo pašnekovo. Žinoma, tai galima paaiškinti vien tuo, jog nesuprantu net ir to, kas atrodo gražiau – paleisti ar surišti jų plaukai.

Staiga ji paleido vairą. Mes lėkėme kosminiu greičiu, slysdami nakties tamsa. Susiemė plaukus už nugaros ir paklausė:
- Na, kaip geriau?

Velniava. Štai apie ką aš kalbu.

Holivudinio filmo veikėjai, kurio veiksmas vyksta nejudančiame automobilyje, turintys vardus ir šį tą bendra, šypsojosi.

Rodyk draugams

Holivudinis filmas nejudančiame automobilyje. Pirmas veiksmas.

Milžiniškas miestas tingiai vartėsi drėgnos ir karščiu alsuojančios tamsos pataluose – ką tik buvo palyta. Nakties gniaužtuose išdidžiai šypsojosi stikliniai gigantai, su vis užsidegančiomis ir užgestančiomis švieselėmis languose. Kur ne kur žmonės lindo iš įkaitingų urvų pasimėgauti grynu oru, kas šiame mieste buvo didelė prabanga. Ypač vasaromis.

Ko gero, tai buvo toliausia vieta į kurią buvau pabėgęs ir tai man patiko. Nesibaigiančiuose automobilių ir vyno kamščiuose, miniose, veltui laukiančiose žalio šviesoforo signalo, motorolerių pliurpimo, garsinių signalų simfonijos, kurios nesuderinti net ir pačiam valstybinio simfoninio orkestro dirigentui, lauko restoranuose besislepiančių nepažįstamų žmonių veiduose, čia ieškojau savęs, o gal dar labiau nuklydau į beprasmybę. Jaučiausi kone laimingas. Ir, kaip sako Mikutavičius, kad ir kur dabar esi, aš tau dėkingas.

Tačiau kažko trūko. Karts nuo karto jaučiau vidinį nerimą, vienintelį dalyką, kuris manęs ne tik nepamiršo, tačiau ir sekė iš paskos, kad ir kur benunešdinčiau savo kūną.

Šis vakaras man paskutinis, iškėlęs ranką, stabdau pakeleivingus automobilius, zujančius link plataus greitkelio žiočių. Nuo vis dar karšto asfalto į nosį lipo gumos kvapas, o tolumoje greitkeliui begulant žemyn, mašinų šviesos sudarė milžinišką gyvatę.

Gal pravažiuojantys mano iškeltą nykštį ignoruoja lygiai taip pat, kaip aš ignoravau gyvenimą, dažnai rodydamas jį nuleistą žemyn?

Pagaliau kažkas stabtelėjo. Geltonas Renault. Už vairo – europietė. Garbanotais plaukais. Krentančiais ant akių. Mėlynų.

- Kur vykstate?
- O kur jūs?

Man buvo nė velnio nepakeliui. O jei tiksliau – oro uostas, iš kurio turėjau pakilti paryčiais, buvo kairėje, kai šis Renault keliavo dešinėn.

Numečiau lagaminą ant galinės sėdynės ir įsitaisiau keleivio vietoje. Pro pravirus langus pūtė jūrą bučiavęs vėjas, o mes turėjome atrodyti panašiai, kaip senų holivudinių filmų pagrindiniai veikėjai, sėdintys nejudančiame automobilyje su besikeičiančiais vaizdeliais jo languose.

Jos magentoloje skambėjo keista muzika. Tokiai muzikai skambant norom nenorom pasileisdavau į pirmojo prisiminimo paieškas, tačiau joms jau tą akimirką būdavo lemta patirti fiasko. Tarsi tas vėjas pro langus būtų prapūtęs ir mano atmintį.

Ji man patiko iš pat pirmo. Sustojimo, žvilgsnio, prisėdimo, bėgio permetimo ar senos automagnetolos rankenėlės suktelėjimo. Nežinau.

Matyt čia sudedamųjų dalelių visuma, kaip kad Saulės sistema nebūtų tokia pat be Žemės ar Veneros, arba jos gelsvų plaukų sruogų vijokliais padengtas veidas be mėlynų akių.

- Beje, aš vardu Kleopatra. Tfu, vadink mane Kleo, žinoma, jei mudu žadame kalbėtis kelionės metu, kas man visai patiktų ir baidytų miegą! Juk nenorėtum, kad imčiau ir užmigčiau, va dabar, čia, va – žiūrėk!, - ir užsimerkusi keletui sekundžių paleido vairą, taip įvarydama man baimės, susimaišiusios su dviprasmišku susijaudinumu, pojūtį.

Aš, žinoma, prisistačiau ir nuo tos akimirkos, šie du Holivudinio filmo, kurio pagrindiniai veikėjai sėdi nejudančiame automobilyje, su besikeičiančiais paveikslėliais jo languose, jau turėjo vardus.

Rodyk draugams

Painiava čia per švelniai pasakyt

Sako, ar pats sakau, kad du žmonių tipai šiam pasauly vaikšto. Mylintys ir tie, kurie pavydi pirmųjų laikinos laimės. Ir treti – neteisingai suskirstę žmones į tipus.

O man taip gera. Nežinoti, ką reiškia šis žvilgsnis, ar jo atspindys reiškia, kad krentu į tave? Giliai, kažkur, kur nepasiekia chirurgo skalpelis, kur jokia įkvepta dulkė nebuvo nunešta, kur net mintims ne visoms lemta nusileist, minkštai, dūžta jos lyg krištoliniai dangaus laivai.

Galvoje trūkinėjantys vaizdiniai, šviesos atspindžiai, kuriuos greitai apkabina tamsa ir belieka tik lietimu patikrinti ar laimės ratas sustos ant mikrobangės, ar yra vilties laimėti kažką daugiau nei keturdurį sedaną, nes tokiu atveju užtektų ir viendurio.

Štai tokia loterija, štai va, mano bilietas, net nežinau, kur čia pasižiūrėt, ar laimingi skaičiai iškrito. Tai ir žiūriu, į akis, kurios dar didesnė paslaptis, ir spėju, laimėtoju čia jau tikrai neišeisiu. Ar skambutis turėtų pranešt, jei įvyktų atvirkščiai?

Ir dar sako, laimėjimai žmonėms laimės didelės neatneša. Ar ne baugu? Aišku, ką ten, maišo pinigų gi nepašokdinsi ant pakelės žvyro, pagal seną melodiją, nesuliesi lūpų su monetų vėsa. Todėl ir seku, laukiu, krentu.

Kai lietus nustos prausti prasikaltusios žemės paviršių ir debesys nebedangstys žmonių nuodėmių, kai melas pasikars iš nuobodulio ir šypsenos gims be dirbtinio apvaisinimo, kai audros primins tik vėjo šnarenimą ir vanduo tekės lyg ašaros iš norinčiųjų atsiprašyti akių. Kai aš prabusiu.. laimėtoju.

Rodyk draugams

Lietuva, už Ją nėr geriau.

Stebėdamas automobilio lange prabėgančias skaidres, susimąstau. Iš kur visas šis gražumas? Iš kur tokie laukai, neįtikėtinai žali, geltoni, net kvepiantys medum ir bičių dūzgimu, iš kur žemės juodos ruoželiai, prakaitu mūsų protėvių šlakstyti, varpų šlamesiu ir auksiniais rugiais barstyti, iš kur miškai, kamienais šimtamečiais susmaigstyti, išdidūs savo tyrumu, paslaptimis, tylia garbe.

Iš kur tie kelio paukščiai, lekiantys lyg jiems būt pakeliui, kodėl tik jiems lemta tokį dangaus žydrumą iš arčiau paliest, ir jei tiek matę grįžta čia vėl ir vėl…

Iš kur tas upių raštas ypatingas, upelių gudrumas rast kelią susiliet į juos? Iš kur ežerų mėlynumas ir svetingumas, valtį pačiam viduryje siūbiuot ramiai, iš kur tas svaiginantis vandens skaidrumas, žuvų miklumas, žolių žiogų šoklumas, smuikų suderinamumas, iš kur? Iš kur?

Senovinių pilių bokštai smailūs, bažnyčių kryžiai pastiebti aukštyn, iš kur mažų miestelių nebylus artumas, nors nė gyvos dvasios aplink, nors nė pavadinimo jų nežinai..

Pamatęs visa tai, gali šypsotis, ašarą nubraukt ar nieko nedaryt, bet nieko, nieko nėr gražesnio už mūs laukus ir metų besikeičiančius laikus. Nes jiems nevadovauja niekas, niekas jų nepažabos, ir niekad nieko neiškeisčiau į tai, kad buvau, esu ir būsiu, maža dalelė Lietuvos

Rodyk draugams

Ap(si)skaičiavimai, pasibaigiantys dieviška velniava.

Praėjusią naktį. Degė kiliminė danga, visa, ką paliesdavo tavo rankos, tame tarpe ir aš, prireikė šešių ugniagesių ekipažų, keturių tonų šalto vandens, kad užgesinti visą velniavą. Dievišką velniavą.

O ryte keturi šimtai praleistų skambučių, polieteleninis maišelis su pameluotais dalykais, gera užsuktas, kad neskleistų nemalonaus kvapo. Kur tokius dalykus išmesti, rūšiuojant?

Dvidešimt septyni laipsniai. Mano kūno šiluma, matyt vėl bus kažkas pagedę. Trylika. Aukštų skiria mane nuo žemės. Milijardas. Iki dangaus. Kai net nežinai, ar ten esi laukiamas, vis nežinai, ar verta tiek lipti.

Po gaisro viskas juoda, o tiksliau, visiška spegianti tyla, beorė, bekvapė, nematoma, tačiau slegia lyg keturi autobusai būtų tau ant pečių nutūpę ir susisukę lizdą, mažiems autobusiukams vesti. Nekenčiu tylos, kaip ir nekenčiu triukšmo, tačiau net ir jų bendra harmonija dažnai kelia nepasitenkinimą manyje.

Gal dėl viso šito šlamšto ir begalinio nesusipratimo jai čia buvo gera viską padegti. Tuo pačiu ir mane, ne, tuo pačiu ir viską. Jei galėčiau pasiteisinti, sakyčiau, kad niekuo čia dėtas esu, bet dvidešimt septyni laipsniai, verčia susimąstyti apie galimą ledynmetį, tad geriau surizikuoti, nei amžiams likti lede.

Tylos krūtinę mėginu persmeigti rimuotais žodžiais, dialogais su pačiu savimi ir atsiprašymais, tačiau net suvarius špagą iki pat rankenos, ji tik dar garsiau spengia, gal juokiasi, nežinau, perprask tu ją, kad toks protingas.

Kita vertus, ta nežinia kažkuo tokia patraukli, nes nežinodamas visada susidėlioji mozaikos gabalėlius taip, kad net ir užverstus galėtum greitai sudėliot kiekvieną į savo vietas. Ir net žinodamas, kad negalėsi, vis tiek apsimeti nežinąs. Ar gi tai ne velniškai paslaptingai nuostabu? Net jei ir ne – kito pasirinkimo nėra.

Rodyk draugams

Bet juk ir pirmadienių niekas nekenčia, nors nė velnio jie nieko blogo nėra padarę.

Nusinešk mane į dangų, ar priversk pasijusti lyg būčiau jame, pakeldama aukštyn, nešdama tolyn, kad nebegalėčiau atsisukti atgal, kad vėjas išpūstų visas susikurtas teorijas, kurios, žinoma, yra iš prigimties neteisingos.

Ir nesakyk, kad nuneši, jei nepajėgsi, laikina kontrolė dar destruktyvesnė už svarstymus prasidedančius žodeliu „jei“, o per daug laiko prarasta, kad būtų galima jo žetonus mesti ant to paties tariamai sėkmingo skaičiaus. Ar nesėkmingo? Bet kuo dažniau mėgini, tuo labiau jauti artėjančią pergalę, nors tokia pergalė, ko gero, nedarytų garbės jokiam karvedžiui.

Gal dėl tų sunkių šarvų mane taip sunku pakelti?

Ir baisiausia, kad visą vakarą galėčiau vardyti priežastis, kodėl norėčiau tave apkabinti, o gal baisiau, kad tokiais atvejais mano iškalba pranyksta it mitas, jog galėčiau rasti kažką geriau.

Baisu net pagalvoti, ką su žmogumi gali padaryti aistra ir kiti troškimai, kurių nepajėgūs esame valdyti. Ir nepajėgūs pripažinti, kad esame/buvome jų valdomi. Dar baisiau, jei nieko dėl to nedarėme. Bet juk ir pirmadienių niekas nekenčia, nors nė velnio jie nieko blogo nėra padarę…

Nors, tiesą pasakius, pirmadieniui aš turiu daug priekaištų, pradedant sūriomis melancholijos ampulėmis leidžiamoms į mano kraują, baigiant keistais apmąstymais, kurių rezultatais dar negali pasigirti nė vienas žmogus.

Todėl ir prašau, nunešk mane… Ar bent jau pamėgink. Bent jau pirmadieniais.

Rodyk draugams

Atmintis ir jos gilzės

Aš. Nežinau savo vardo. Šiandien man sueina trisdešimt vieneri. Nežinau, kada gimiau. Nepamenu, kada (jei) kėliausi, nepamenu nieko, kas būtų nesvarbu, ar svarbu, nes matyt pats esu niekas, kurio nepažįstu. Dvi dienas nesiskutęs, dienos prilygsta metams, o metai prilygsta dulkėms ant mano sielos, nors dulkės, ko gero, tėra laiko išraiška, kurią galima paliesti.

Esu kambaryje, tarp sienų, tačiau nežinau, kur mano namai – namams sienų neužtenka. Esu alkanas, tik nežinau, kuo galėčiau pasisotinti. Ištroškęs, prisilietimų. Išdžiuvusi burna, vienatve dvelkiantis įkvepiamas oras. Kas aš esu? O gal kodėl?

Už lango saulė. Primenanti rudenį, o ant žemės prikritusios žvaigždės tik dar labiau įrodo, jį besiartinant. Gal aš jo laukiau, nors negalėčiau taip teigti, nežinodamas, kas esu, nežinodamas, ar man anksčiau patikdavo ruduo, apskritai, kas man patinka.

Staiga prisiminiau, jog net ir anksčiau šito nežinodavau. Apatija maišėsi su apsėsta trauka, džiugesys virsdavo melancholija ir atvirkščiai, spalvomis nusėti sapnai beregint pasirodydavo besantys košmarai.
Painiava, velniava, kažkokia nesusipratimų grandinė ir per mažai tam mazgui išnarpliot laiko duota.

Ir vis dėl to negalėjau būti tikras, ar tai tikra, juk nežinojau, ar tie atminties gabalėliai priklauso man. Gal kartais kažkas, norėdamas atsikratyti, tiesiog subėrė juos man į galvą?

Regis, kažkada ir pats taip norėjau padaryti. Bet juk čia lygiai kaip kulka galvoje. Be kito žmogaus pagalbos pats neišsitrauksi. Matyt į mano galvą kažkas paleido visą artilerijos salvę. Aplink mėtosi tuščios gilzės, šaltos, nors dar tik ką būtum negalėjęs į delną paimti.

Visai kaip ir žmogus - čia dar šiltas, o čia jau svetimas.

Rodyk draugams

Susitikime kampinėje kavinėje. Ketvirtą ryto.

Susitikime kampinėje kavinėje, jei tu nepameni jos, tai ta, kurioje kavą patiekia mažuose puodeliuose, o pro mažą auselę nepratelpa mano mažasis pirštas. Susitikime ketvirtą valandą ryto, kai nebežinai, rytas ar naktis, kai nežinai, ar miegoti per anksti, ar per vėlu. Susitikime, kai nežinai, susitikimas iš noro sustikit, ar iš noro pamatyt, kaip nenoras staiga keičia pavidalą. Kažkokios transformacijos, kažkoks iškreiptas pasimatymo laikas, varge, gi žmonėms duotos dienos, o jie jas vėjais leidžia nuobodžiuose darbuose, vakarus dar nuobodėsnėse kompanijose, todėl palieka rytus tokiems susitikimams, kaip šis, šioje kampinėje kavinėje, su kava, pilstoma į mažyčius puodelius, į kurių aseles netelpa mano mažasis pirštas.

Vėl vėluoji, kaip ir visada. Per tą laiką spėju suskaičiuoti per kiek laiko įmanoma prisiminti tavo veidą. Gerai, kad mano neišmanusis sugeba rodyti tūkstantąsias sekundės dalis, dar užmetu akį į ryšio stiprumo matuoklį, tą, kur pagreitina širdies plakimą, vadinasi, jau artiniesi, po galais, greičiau, juk čia tikrai nesinorėtų pusryčiauti. Kažkokie antgamtiniai dalykai dedasi, gal man jau reikalingas egzortsistas, o gal tiesiog naktinė/rytinė paranoja? Iš viso. Kas gi geria kavą kampinėse kavinėse prieš ruošdamiesi miegoti? Nebūtinai kartu, bet apskritai.

Atėjusi, pareiškė, kad visiškai nenorinti manęs mylėti. Aš atsakiau tuo pačiu. Tikrai nepamenu, jog būčiau kada prašęs, kad nutiktų štai toks dalykas. Dėl jos nebuvau tikras, tačiau nemačiau reikalo šito apmąstymo viešinti.

Sėdėjom, kaip kokie didieji mąstytojai ar išminčiai ir audėm išganingus sakinius, mėgindami vienas kitam padaryti įspūdį, kad laiko veltui neleidome iki šio susitikimo, mėginome įtikinti teisėją linkti kiekvienas savo pusėn, tačiau šis tik nunešė tuščius kavos puodelius, į kurių aseles netilpo mano mažasis pirštas.
Pažėriau skatikus už kavą, šaltus metalo gabalėlius, kažin kiek tokių karučių reiktų priversti jai po kojomis, kad liktų sumanimi pernakt/ryt/poryt, tačiau staiga prisiminiau, kad anksčiau nereikdavo net tokių beviltiškumo prisirpusių minčių.

Kaip ir buvo sutarta, patekėjus saulei, patrauksim savais keliais. Leidau jai išeiti pirmai, nes nepasitikėjau savais keliais. Šie linko, kaip kokie plastelino gabaliukai, pašildyti vaiko rankose, kaip galingi ąžuolai laužomi it degtukai išprotėjusios audros.

Labas rytas, tariau sau ir tuo pačiu paneigiau mitą, jog rytas už vakarą protingesnis.

Rodyk draugams

Septyniolika kilometrų namų link

Švietė saulė, o jis ėjo po darbo nuogais pečiais link stotelės, pro kurią karts nuo karto prasukdavo nukriošęs autobusas su vairuotoju su ūsais su mėlynais marškiniais su užrašu USA su raudonomis raidėmis.

Įdegusi viršutinė kūno dalis būtų variusi miesčiones moteriškes iš proto, bėda ta, jog čia tokių nebuvo, nebuvo čia nieko, tik keletas trobų čerpuotais stogais, keletas šunų žvangančiom grandinėm, keletas suklypusių vartelių ir gandrų vasaromis perinčių senuose lizduose. Kalendavo jie savo raudonais snapais, jam patikdavo, ypač tai, jog įsivaizduodavo, kaip šie kalena tais pačiais snapais kažkur Afrikoj.

Pasirodė autobusas, kasdien paveždavęs jį septyniolika kilometrų, su dulkėtomis pasostėmis, važiuodamas dulkėtais žvyrkeliais, pasidabinęs dulkėtomis lempomis, kurių niekada niekas taip ir nebuvo įjungęs, veždamas dulkėmis seniai virtusiais žmonėmis, kurių čia jau nebuvo.

- Kodėl nenusiperki dviračio, - teigė vairuotojas. Neklausęs, dar ir prisidegė stiprią cigaretę.
- Ką tada veiktum, - teigė vienintelis keleivis.
- Važinėčiau sau šitais žvyrkeliais, kaip kad ir dabar. Nusikosėjo ir spustelėjo akseleratorių, variklis žvygtelėjo lyg skerdžiamas paršas.
- O dabar turiu stoviniuot paimt tavęs. Kasdien. Įsivaizduoji, kaip tai įgrisę?
- Įsivaizduoju. Lygiai, kaip ir tamsta esate man įgrisęs. Bet vis tiek laukiu šito autobuso labiau nei ko kito visą dieną. Žmona manęs taip net nelaukia.
- Nemanau, kad iš viso laukia.

Maždaug penkiems kilometrams stojo tyla. Vairuotojas pajudinęs prie vairo pritaisytą svirtelę, privertė valytuvus pasitrinti į stiklą, tačiau šie liesdami jį tik cypė ir braižė spausdami pakelės akmenukus.
- Mano šuo panašiai kasosi šonus.
- Kos jo vardas? A didelis? Ilgos ausys? Galvoji man įdomu, kaip kasosi tavo šuo?

Išmetė nuorūką, tačiau ši nukrito ant vienos iš pasosčių ir maždaug keturioliktame kilometre autobuso salonas pradėjo rūkti, kaip kad rūksta autobusų salonai, jei šie būna padegami.

Vairuotojas tik dar labiau paspaudė akseleratorių, variklis uždainavo triumfo ariją, keleivis mėgino atidaryti šoninį langą, tačiau pastarasis buvo gerai priskretęs prie viršutinių gumų ir jis turėjo atsisėsti vairuotojui, iš visų jėgų spaudžiančiam greičio pedalą, ant kelių. Štai ir lėkė jie dulkėtu keliuku, dulkėtu autobusu, dulkančiais sostais, degančiais sostais, dūmuose skendinčiame salone. Grojo Briusas Springstynas, kurio nė vienas iš jų nė nepažinojo.

Vairuotojas staiga sustabdė autobusą. Tai buvo vieta, kurioje išlaipindavo šį keleivį. Abu išsivertė iš degančio autobuso.
- Pats laikas įsigyti dviratį.

Kurį laiką dar sėdėjo ant šimtmečius nepjautos pakelės žolės ir stebėjo, kaip lydosi autobuso padangos ir stiklai.

Rodyk draugams

Patarimai pradedantiesiems fotografams.

Man patinka, kai žiūri tiesiai į mano kamerą, objektyvo stiklai lydosi, blykstė užtemsta, gimsta paslaptis, fantazija auga, sulaužydama lubas ir visą pasaulį – majai neklydo , o jei ir klydo, tai tokio grožio išpranašauti tiesiog neįmanoma, neįmanoma sutalptinti į nuotraukas, net jei jos ir sveria terabaitus, net jei jas pakabintum ant Babelio bokšto, to neužtektų, neužtektų akių, aikčiojimo ir nuotabos šūksnių, sudaužytų automobilių, užsižiūrėjusių vairuotojų, pavydžių žmonų, suplėšytų širdžių, atvėpusių burnų ir pakylėtų sielų.

Man patinka, kai žaidi savo plaukais, kai bėgi laukais, kai kovoji su saulės spinduliais, kai priverti keliaut nežinomais keliais, patikėt sapnais ir mėgautis lietaus lašais, šaltais, pametus galvą laipioti stogais. Argi ne šito tiek ieškota?

Nors ko gero, ne. Man patinka nežinia. Nežinomas rytojus, čia kaip ir tos ryškinamos nuotraukos – niekad nežinai, kas gausis.

Iš tikrųjų. Ne koks iš manęs ir fotografas. Nebent, kalbėtume apie regimąją atmintį – joje įstrigę tavo judesiai, visai kaip laiko sudraskyta vinilo plokštelė, vis užsikertanti tam tikroje vietoje. Bet ne. Šie judesiai manęs nevaro iš proto, kaip kad pasikartojantys dainos žodžiai. Bet ne. Varo. Tai kaip galiu fotografuot nebūdamas blaivaus proto?

Nors kas tas blaivus protas, kai juo vis rečiau pasinaudojama, juk pačios didžiausios kvailystės padaromos net nesitikint būsimo destruktyvumo, matyt nuolatinių klaidų faktorius mumyse tiesiog užprogramuotas, visai kaip Windows‘uose. Nors tai jau panašu į kito gamintojo reklamą, todėl galiu rekomenduoti nebent testosteroną.

Po fotosesijų tu dingsti. Matyt taip ir turėtų dirbti profesionalai – jokių tarnybinių romanų. Bet, blemba, aš net neturiu patento.

Man patinka, kai netikėtai susitinkam, plokštelės adatėlė nušoka ir muzika nutyla, kaip ir ramus širdies ritmas, tampantis kažkokiu pasiutusiu tango, kurio nemoku šokt, pasirodo, vienas kūno raumuo moka! Man patinka, kai išsiskiriam, kai muzika ir vėl groja be trikdžių. Kad ir vėl galėčiau lyg pamišęs spaudinėti fotoaparato mygtuką, kad sukinėčiau besilydantį objektyvą, kad nė velnio nesuprasdamas, ką ir kaip daryti, jausčiausi laimingas.

Rodyk draugams

Tikras vyras.

Tikras vyras niekada nemeluoja. Atsatęs krūtinę, kurioje vis dar alsuoja medžiotojo prigimties savigarba, prisipažįsta klydęs – tikras vyras niekada nebėga. Nebent link to, ko sieka, juk įsibėgėjus lengviau pašokti aukštyn.

Tikras vyras visada užleidžia vietą, visada apgaubia savo švarku moters pečius, niekada nežiūri į žemę, nes pasodintas ąžuolas stiebiasi dangaus link. Visada lieka atviras ir tiesus, nes kiekviena problema jam tėra dar vienas iššūkis. Tikras vyras niekada nesmogia iš nugaros, nes jis mėgaujasi paskutiniu priešo žvilgsniu. Tikras vyras niekada nesmogia be priežasties – palieka tai neapsiplunksnavusiems viščiukams kovojantiems dėl saulėgrąžos lukšto.

Jis niekada nenutyli, jei mato savo giminės atstovo nedžentelmenišką elgesį, nors puikiai suvokia šio pamokslo beprasmiškumą. Tikras vyras niekada nesididžiuoja, nebent tai jo damos grožis ir išmintis, nebent tai jo vaikų nuoširdumu spindinčios šypsenos.

Jis niekada nedejuoja, nebent tai naktinė malda pačiam sau, niekada neverkia, nebent tai ašaros galinčios padaryti jį stipresniu arba begalinės laimės išraiškos būsena. Tikras vyras visada išklauso, leisdamas atsiremti į emocinį stuburą, ištikimai tarnauja savo įsitikinimams, tikras vyras rūpestingas tėvas arba mąslus vienuolis, tikras vyras nebijo karo – bijo jo pasekmių.

Tikras vyras santūrus, bet ir šarmingas, tikras vyras tai ne bicepsai ar milijonai banko sąskaitoje, tai ne žemas balsas ar šeriai skruostų zonoje, tikras vyras net gi ne prabangiame Armani kostiume įspraustas kūnas ar tiesiog stiprioji lytis. Ne, tikras vyras tai tas, kuriuo kiekvienas norime tapti. Pasiseka tik atkakliausiems.

Rodyk draugams

Prados, neatsakyti klausimai, virtuvė

Čia mirties lazdelėmis dalinasi išsikvėpinę vyriškiai, banderaso įdegiu ir smailiais smakrais traukiantys šalia besiganančias laibakojes gazeles, tik ir telaukiančias būti sumedžiotomis, „Prada“ delninukėse neturinčios nieko, bet juk ar ne dėl šios priežasties jos čia ir yra?

Ištempusios kaklus žybsinčių liepsnelių, telpančių kišenėn, link, skendo dūmuose ir begalinėje tuštybėje. Čia vyksta barteriniai mainai, šalimais sustatytų sportinių automobilių chromuotų ratlankų stipinuose atsispindintys išbalintų dantų paveikslai skelbia – sveiki atvykę į Sodomą.

Ir negalėjau atsakyti sau į vieną vienintelį klausimą – Kokį velnią čia veikiu? Būtent jis skambėjo lyg aidas mano galvoje, kur kas garsiau už tuos žemadažnius dūžius sklindančius iš akmeninio rūsio, dvelkiančio prakaitu, tekila ir dūmais, kuriuose mirkdavo Fredis Merkuris.

Jau seniai atkreipiau dėmesį į tamsiai mėlynus džinsus, jau seniai žinau atsakymą į savąjį klausimą, jau seniai rezgu galimus dialogo scenarijus, vis skaičiuodamas iki dešimties, mėgindamas nugalėti baimę, kaip kad mokykloje, nedrįsdamas pasiprašyti mokytojos leidimo į tualetą.

Jos šokio judesiai primena juodąją magiją, marškinėlių petnešėlės gimdo mintis slapta įsinešti žirkles, tačiau apsauginių pitbuliškos fizionomijos aiškiai pataria net nemėginti tokios avantiūros; taip ir norisi perbraukti mojito leduku perbraukti jos pečius, kaklą, į ausį pašnabždėti.. Kada išvyksta naktinis autobusas. Į žvaigždes.

Jau seniai priėjau išvadą, jog žmonės kur kas drąsiau apsinuogina nei drabužiais ryte apdengia savo kūną.

Šį kartą taip nebuvo. Visą naktį ir netgi, sakyčiau, visai nemažą dalį ryto, virtuvėje klausėmės muzikos, kuri buvo sukurta dar prieš mums patenkant į šią planetą, tiesa, mūsų net nebuvo paklausta, ar to norime.

O kas bus toliau?

Rodyk draugams

Aš mylėjau Tave, Tau nežinant.

Kaip sakė V. Kernagis – „Aš mylėjau Tave, Tau nežinant“. Aš irgi taip mylėjau.

Mylėjau nuo pirštų iki plaukų galiukų, nuo žemės paviršiaus iki žmogaus protui nesuvokiamų aukštybių, nuo rudens iki pavasario ir atgal, nuo pienės pūko šokio vėjyje iki ilgų žiemos vakarų.

Taip, tai beviltiška, bet tai - tiesa. Ji visada tokia, tokia, kaip ir tas jausmas. Skaudi, kaip tie žiemos vakarai, kai jautiesi toks niekšas, kaip tie rytai, kai toks niekšas ir esi. Bet tiesa visada teisinga.

Mylėjau kiekvieną rytą, kurį išvysdavo tavo skaisčios akys, mylėjau kiekvieną tavo kvėptelėjimą, kiekvieną kelio dulkę, nutūpusią ant tavo švelnių pečių.

Ir iš kur visa tai – aš šito paaiškinti negaliu. Kaip ir negaliu paaiškinti, kur kas paprastesnių dalykų, kaip kad (ne)lemti atsitiktinumai ar visiškas mano nesusivokimas, kai kalba pasisuka apie skaičius ir jų sąveikas.

Negaliu paaiškinti net aiškiai konstatuoto fakto, kodėl gi mano smegenyse, pamačius būtent tave, iš mėgintuvėlių pradėjo lietis cheminių reakcijų paveikti minčių dariniai, sujaukę precizišką vidinės laboratorijos aplinką.

Mylėjau tave, tau nežinant - bet kokių kvailybių nepridarome ir žinodami.. Kaip kad ir aš. Nes juk tu – nežinojai.

Rodyk draugams

Kaunas. Mano miestas.

Šis miestas niekada nemiega, šiame mieste vyksta stebuklai ir aš nekalbu apie kažkokius drakonus ar aukštą laimės indeksą – aš kalbu apie tai, jog šiame mieste gimsta ir subręsta svajonės.

Šiame mieste visus metus žydi medžiai, sniegą atstoja jų žiedai, byrantys į praeivių plaukus, šypsenos šildančios akis, šiam fenomenui tinkamiausias žodis biutiful, pradedant nuo senų gatvių grindinio, baigiant tarpukario madomis išsipusčiusiomis moterimis, vyrais, sodinančiais jas į baltas karietas, žirgų kanopų bildėjimą, gyvos muzikos aido skambėjimą.

Šis miestas – nuostabus.

Čia sunku pasakyti, ar praeivis yra turistas – visi užvertę galvas į savimi besididžiuojančių bažnyčių bokštus, raudonus čerpėtus stogus - nesvarbu, kad juos čia gyvenantys mato eidami ir grįždami iš darbo.

Melavau, kai sakiau, kad šis miestas nemiega. Nemiega tik žmonės, kurie naktimis, ar vos pradėjus švisti, gali išgirsti lėtą jo kvėpavimą, gali kone regėti jo sapnus apie garbingą praeitį, kai sienos dar nebuvo pamiršusios teptukų prisilietimų ir lipnaus dažų bučinio.

Šis miestas gyvas savo žmonėmis, kurie iš kartos į kartą perduoda paslaptį. Gyvas atmintimi ir pagarba, kurios liudininkės susilieja į vieną, šalta vandens srove pasirašydamos amžinos ištikimybės aktą.

Mano Kaunas. Mano gyvenimas, mano vaikystė, mano potyriai ir pamokos. Mano kavos puodeliai, nueiti žingsniai, pavasario žuvėdrų klegesys, pavėluoti autobusai ir būsimi vaikai.

Nesu tikras, tačiau neužtenka tik pradėti dieną ir baigti ją šiame mieste. Jame reikia gimti. Arba gimti iš naujo.

Rodyk draugams

Mano x’as, mano igrekas

Dabar jau nebepasakysiu, kur tave mačiau paskutinį kartą. Spėju tuo metu nebuvau pilno proto, o gal paviliotas alkoholio ir liūdesio geidulingų bučinių. Jie tokie šalti, tokį šaltą vakarą, kai vėsuma lenda po oda, kai netyčia mūsų žvilgsniai tapo vienu. Būčiau pasikvietęs važiuoti kartu, tačiau mano automobilyje tėra dvi vietos. Viena jau rezervuota.

Nieko negaliu padaryti, auksinė narystė, kažkokie brūkšniniai kodai mano smegenyse ar panaši velniava, nejau nesupranti? Tave supa įtakingi vyriškiai, mane supa nenusigramdomas neapsisprendimo kiautas, tu kvepi vasara, aš mėgstu būti vienas, pakeisk tai, priversk negalvoti, sėsk, velniop visas akcijas ir auksines narystes.

Tiesą pasakius, aš tiesiog negaliu sustoti kalbėjęs, negaliu akmirkai nurimt, lenkiu galvą prieš tavo grožį, tuo pat metu įsitikindamas, kad nulenkęs galvą negaliu jo objektyviai įvertinti, lygiai kaip ir žiūrėdamas į tave. Tu esi mano problema, x‘as, igrekas, prakeikta Amerika, kurios dar neatrado vikingai ar tamsioji Mėnulio pusė, kurioje dar niekada nebuvau. Ir viskas per šį šaltą vakarą, ir viskas per šį netobulą mano sielos tarpeklį, į kurį nugarmėjo savigarbos ir nepasverto pykčio sušaudyti įsitikinimai.

Aš tik matau, kaip viskas griūva, tarsi sulėtintame filme, medžiai su šaknimis prispaudžiantys į suoliukus įaugusius įsimylėjėlius, dangus pabyra smailiomis šukėmis, laimę nešančiomis, kažin, ar tiems, kuriems šis stiklo lietus perkerta skėčius, skrybėles, subjauroja kabrioletų verstos odos stogus.

Tik tu lieki stovėti. Nes tu mano igrekas. Matematika niekada nebuvo mano stiprioji pusė. Bet aš išspręsiu šią lygtį.

Rodyk draugams