Mantvydo Leknicko blogas

Lietuva mini Sausio 13-ąją, dieną, kurią prisimena kiekvienas mylintis savo tėvynę, kiekvienas, kurio širdyje tebegyva pagarba TV bokšto gynėjams ir visiems, kurie stojo prieš baisų Sovietų Sąjungos hegemoną ir jo žiaurumą. Man, nors tuo metu buvau mažas vaikas, sunku patikėti, jog vis dar atsiranda niekšų, drįstančių neigti tos nakties įvykius, neigti Lietuvos valstybės atkūrimo svarbą ir niekinti Žmones, rizikavusius ne tik savo, bet ir savo artimųjų likimais dėl Laisvės.

Be galo skaudu klausyti nuolatinius verkšlenimus apie dabartinę valdžią, apie blogą gyvenimą ir blankią šviesesnę ateitį (bet juk ji priklauso ir nuo mūsų pačių!), kur dingo vienybė, kur dingo drąsos kupinos šypsenos ir dainos, kuriomis žmonės apsiginklavo prieš veidą mosuojančius tankų vamzdžius? Aš tikiu, kad niekur..

Tikiu, kad didžioji dauguma lietuvių tik laikinai prarado viltį ir giliai savyje tebemyli Lietuvą ne ką mažiau nei pačiu sunkiausiu jai metu. Tikiu, kad net ir jaunimas, besimokantis ar uždarbiaujantis užsienyje, grįžtų ginti likusių tėvų, brolių ir seserų, laisvų Tėvynės miškų ir laukų, tikiu, kad ne tik pensijos sulaukę žmonės trauktų jau pamirštas liaudies ir sušaudytas partizanų dainas. Lygiai taip pat tikiu, jog nė akimirką nekiltų ginčų dėl valdžios rietenų, nes gyvename ne dėl jos ir ne jai, gyvename ne dėl mažesnių mokesčių ar didesnių pašalpų, juk buvo laikai, kai ant tos pačios žemės, ant kurios dabar krenta mūsų nepagrįsto verksmo ašaros, krito ašaros, sukeltos skausmo ir begalinio laisvės troškimo.

Džiaukimės, kad galime eiti į bažnyčią, džiaukimės, jog galime drąsiai reikšti savo politines pažiūras ir mintis, džiaukimės, kad mes, jūsų vaikai, mokykloje neturime kalti prakeiktų Stalino ar Lenino citatų ir kompartijų suvažiavimų datų, ir už tai aš dėkoju kiekvienam, stovėjusiam ir gynusiam Lietuvą, kuri Jūsų dėka dabar laisva. Mylėkime vienas kitą, didžiuokimės, kad esame laisvi ir įrodykime, jog kovota buvo ne tik dėl Laisvos Lietuvos vardo, o ir dėl mūsų vidinės laisvės, kurią karts nuo karto užmirštame besinešiojantys kiekvieną dieną savo širdyse..

Gimiau, užaugau, mokausi ir dirbu Kaune, todėl apie šį miestą ir jo gyventojus išmanau ne ką mažiau nei neseniai straipsnį apie nesaugų Kauną parašęs D. Dargis. Žinoma, jei nekalbėsime apie mafijos peripetijas, kuriomis niekada pernelyg nesidomėjau, ir kažin ar verta, tačiau perskaitęs daugybę diskusijų (tiksliau vienas prieš visus) sukėlusį tekstą, nė kiek nenusistebėjau.. Belieka tik pritarti.

Visų pirma, juk tikrai darbą susirasti Kaune įmanoma tik apsimetant homoseksualu (niekam nepaslaptis, kad Lietuvoje, o ypač laikinojoje sostinėje, tolerancija netradicinės orientacijos asmenims yra itin aukšta, o tradicinių seksualinių pažiūrų žmonės be galo engiami), būtent todėl Kaune yra begalė klubų, barų ir kitų pasilinksminimo vietų, kurios skirtos būtent homoseksualams ir jose būtina lankytis, norint direktoriams įrodyti, jog žmona ir vaikai tėra priedanga (visai kaip filme “aš tave myliu, Filipai Morisai”).

Ne ką geresnė situacija ir kituose naktiniuose baruose, kur renkasi tik barakudos ir “turtingi seniai”, o tai velniškai trukdo, jei ieškai antros pusės (po galais, kur gi daugiau ieškoti, bibliotekose?). Žinoma, jei neturi liečiamo išmaniojo dviejų sim kortelių mobiliojo ir automobilio, gali apskritai pamiršti moteris – viešajame transporte kas antras gauna peilį į papilvę. Taigi matematika paprasta – tu, arba ji. Moterys rizikos nemėgsta.

Po nesėkmingų merginimo ritualų, viešojo transporto fobijos, belieka sėsti į taksi. Tačiau visi atvykstantiems į Kauną svečiams kužda ausin, jog taksi įmonės bendradarbiauja su siaubo filmų kūrėjais, o jei jūsų veidas netiks holivudiniam ekranui, būsite paliktas prie “načnyko”, jei užsimanysite apsipirkti “pusryčiams”(?).

Kas belieka? Eiti pėsčiomis.. Bet palaukite! Nejau negirdėjote, jog tik Kaune naktimis karts nuo karto užpuolami žmonės? Štai Vilniuje, Klaipėdoje ar Kelmėje visi po nakties šėlionių namo traukia pėstute, grynaisiais pasivėjuodami veidą, o mobiliuoju pasišviečia kelią. Kituose miestuose esantys policijos komisariatai įkurti tik tam, jog Kaunas nesijaustų nesmagiai prieš kitus miestus, o juose įvykstantys nusikaltimai irgi išgalvoti.

Baisiausia, kad Kauno ateitis dar baisesnė – jaunimą domina tik alkoholis ir narkotikai, prie muzikos mokyklų besibūriuojantys vaikai su gitaromis jose slepia kokainą, o heroino jau galima įsigyti ir bet kuriame spaudos kioske. Žinoma, pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Taip, Kaune gyventi išties pavojinga, ypač kai kas rytą, keliaujant į universitą, pro ausis švilpia bekariaujančių gaujų kulkos, o linčo teismus išvysti galima kiekviename skersgatvyje. Matyt, esu tikras nevisprotis, jog myliu Kauną, ir net neįsivaizduoju, kur galėčiau gyventi geriau.

P.S. Žmonės kalba, jog Mykolo Žilinsko dailės galerijoje greitai atsidarys iš Kauno svečių pavogtų kompiuterių ekspozicija.

P.S.2 Tekste paminėti faktai gali neatitikti realybės.

Jis jos velniškai pasiilgo. Nebuvo iš tų žmonių, kurie mėgtų kalbėtis apie ilgesį ar panašius dalykus, kurių neįmanoma pasverti virtuvinėmis svarstyklėmis tarsi fermentinį sūrį ar pamatuoti kažkokiais ilgio vienetais, todėl visą laiką tai laikė savo viduje.

Kai apimdavo tas užknisantis badantis ilgesys, jis užsidarydavo namuose ir medituodavo. Sėsdavosi į minkšta oda aptrauktą fotelį ir įsivaizduodavo ją sėdinčią kitame kambario kampe, žiūrinčią į jį.
Ji turėjo gilias akis, kuriose buvo galima lengvai pasiklysti, jei nebūsi atsargus. Jis pasiklydo. Jis nebuvo atsargus.

Taip ir nujautė, kai kažkurį kartą pernelyg užtikrintai ryžtingai pasuko kairėn, ar dešinėn, šito jau nebegalėjo prisiminti, nes posukį darė autopilotas.. Todėl medituodamas, visą laiką skyrė mėginimams grįžti atgal ir ištaisyti padarytą klaidingą veiksmą.

Blogiausia, jog šių meditacijų metu, jis neidavo atgal, o irdavosi vis gilyn į priekį, nors kaskart sau pasižadėdavo taip nebesielgti. Prakeiktas prigimties balsas, liepiantis geisti uždrausto, ieškoti prarasto, nepripažinti logikos pasiuntinio, atnešusio vašku užantspauduotų vokų, su statistiniais duomenimis, pranašaujančiais nesėkmę.

Jis vis tolo. Vis labiau suprato. Ši kelionė – kur kas reikšmingesnė, nei visi geografiniai atradimai viduramžiais, NASA mėginimai užmegzti kontaktą su kitomis gyvybės formomis. Ši kelionė – jo.
Jis niekada nežinodavo tikslaus meditacijų laiko – juk minčių tekmė gali būti greitesnė už šviesą arba tuo pačiu lėtesnė už visuotinį žmonių supratingumo lygmens augimą.

Jis atsimerkė.

Prieš save išvydo jos akis – ji stovėjo tarpduryje.

Žvelgdamas į ją, jis nebematė nebeišsprendžiamo labirinto – matė milijardus galimybių, sprendimų ir netikėtumų mišinį, kuris skirtas būtent jam. Jis nekentė matematikos.

- Aš pirma radau galutinį kelionės tašką. Bet ji tikrai nesibaigia. Pažiūrėsim, kas pirmasis ras antrąjį.

Jis mėgo iššūkius. Dar labiau mėgo tai, jog ji jo ilgėjosi dar labiau.

Išlipau iš pūkinių šlepečių ir nužvelgiau veidrodyje storą pilvą, aptemptą Anglijos nacionalinės futbolo rinktinės marškinėlių, ant kurių nugaros užrašytas mano vardas. Gaila su jais negaliu pasirodyti savo šalies liaudžiai – ne dėl pilvo, jiems tai grožio etalonas ir net nėščiosios stengiasi kuo ilgiau negimdyti, kad būtų panašios į mane, o dėl to, jog Europa yra blogis.. Kaip ir visas likęs pasaulis. Žinoma, taip turi galvoti mano augintiniai, kuriuos, šlamšdamas popkornus ir užsigerdamas olandišku alumi, mėgstu stebėti lyg vakarietišką 3D filmą.

Jie gyvena savo nuostabius gyvenimus, kiekvieną rytą bučiuodami kiekvienuose namuose esančią mano padų imitaciją, o važiuodami į darbą autobusais, šoka polką (ir nebūna jokių išsidirbinėjimų - „aš su tavimi nenoriu šokt“ - visi draugiškai suka suktinį) pagal mano meistriškai atliktą M. Jacksono dainos interpretaciją. Visi šypsosi. Ypač kai pro šalį pravažiuoju su deimantais inkrustuotu Rolls Royce. Visi laimingi. Argi jūs nebūtumėte, jei gyventumėte mano šalyje? Beje, taip rodo statistika, kurios duomenis surenka mano smegenų galia. O statistika niekada nemeluoja.

Mano šalyje nėra bado, nes net mokslas įrodė, jog dieta yra sveikatos šaltinis, o saulė teka ir leidžiasi tada, kada jai paliepta, kai gyventojams nustatau kėlimosi laiką, sutampantį su saulėtekiu.

Koks Jūs nuostabus valdovas! Šaukia minia. O aš jiems pro balkoną drebiu košę ant galvų, suprask, dalinu išmintį. Ne pro burną, kvailiai, pro ausis, išmintis ateina tik klausant.. Tada paliepiu visiems tapti choristais, įsisvaizduodamas save, kaip kokį šampaninio choro vadovą. Kodėl neklausot, kur sinchronas? O jie tik iš ausų krapštydami košę atsiprašinėja..

Mano šalyje nėra iškrypėlių, savanaudžių – visi dirba man, todėl tai tiesiog iš principo neįmanomas dalykas, o jei atsiranda „ožiukų“ - tėviška ranka paglostau jų proanūkių galvas prie jų kapo. Žmonės mane myli ir gerbia, nes esu teisingas. Kaip gali klysti, jei pats nustatinėji taisykles, o jose įrašytas punktas, jog už neatitikimus atsakinga redakcija. Kuri tikrai nenorėtų sudegti. Man visada patiko Neronas.

Kviečiu atvykti į man.. Mūsų šalį ir susipažinti su egzotiška kultūra, netradiciniais sprendimais bei pagarba žmogui, be to argi nežavi faktas, jog gal būt, jūs čia pasiliksite kur kas ilgiau, nei planavote?

Jau mokyklos suole, pakėlęs ranką ir išreiškęs savo nuomonę, ar nepritaręs tam tikram literatūriniam tekstui (O Viešpatėliau, kaip gi galima kritikuoti klasikos kūrinį?) moksleivis pasmerktas sudeginimui ant laužo arba sulaukti atsakymo – “Tokia jau ta švietimo ministerijos programa”, kas yra dar baisiau nei degti ant laužo..

Ką jau kalbėti apie samprotaujamuosius rašinius ar teksto suvokimus, kuriuose dominuoja “vienos tiesos” modelis, mat samprotauti galima tik taip, kaip paliepta, o teksto suvokimas taip pat turi būti “suvoktas” pagal griežtas taisykles (ech, kaip norėtųsi išvysti jas kūrusių genijų veidus). Bėda ta, jog šių taisyklių niekur nerasite. Netgi dešimt Dievo įsakymų buvo iškalti ant lentelės, o čia.. Dažnai paaiškėja, kad analizuojamų kūrinių autoriai patys neteisingai suprato savo rašytus tekstus. Ot kvaileliai!

Apskritai nuo jaunų dienų visi kerpami lyg avelės, kelios, garsiau subliovusios, gauna peilį po kaklu – mokamas aukštojo mokslo vietas (O taip, jis tų pinigų tikrai vertas!). Svarbiausia, jog ir čia egzistuoja nerašyti įsakymai, kurių nevalia laužyti. Studentams geriau iškalti mintinai dėstomo dalyko skaidres, bet šiukštu nemėginti paviešinti to, kas dedasi pačių puodynėse (Juk jos tuščios, juk jie dar jauni geltonsnapiai, po velnių). Teko girdėti netgi tokią akademinės visuomenės atstovo citatą – “Bakalauras suteikia žinias atsirinkti informaciją”. O aš maniau to mus išmoko Google..

“Baigę mokslus” studentai, pildydami CV, asmeninių savybių skiltyje didelėmis raidėmis rašo: ORIGINALUMAS, KŪRYBIŠKUMAS, NETRADICINIS MĄSTYMAS. Darbdaviai, žinoma, džiaugiasi (ir tuo pačiu be galo bijo) tokia šaunia, puikiai paruošta jauna medžiaga. Tik va iškyla klausimas, iš kur gi tos asmeninės savybės, jei galvos buvo plaunamos nuo pat mažų dienų? Gal kažkur giliai pogrindyje, visai kaip carinės cenzūros laikais, ant verpimo ratelio pasisodinusios vaikus, visos mamos moko vaikus būti išskirtiniais ir neleidžia savo atžalų į valstybines mokyklas..

Paradoksas tas, jog nuo nuo darželinio amžiaus vaikams kalama į galvas, neišsišokti, daryti, taip kaip liepta, mąstyti taip, kaip priimta mąstyti, tačiau po daugelio metų žmonės kraipo galvas, kur naujos idėjos, kur šviežias oras? Galbūt geriausias atsakymas – niekam jo ir nereikia?
Sunkiausia įsivaizduoti, kaip grįžusiam iš mokyklos vaikui, paaiškinti, jog jo mintys neteisingos, netinkamos sistemai ir nustatytoms normoms, kaip nukirsti jaunus kitokio požiūrio į pasaulį daigus, kuriuos reikia puoselėti, o ne gėdytis ir mindyti.

P.S. Viena aukštoji mokykla turi sprendimą šiai problemai – Lyderystės studijų programą. Pasirodo, iš kiekvieno galima lyderį padaryti.

Kartais aš žiūriu senus kino filmus. Keistas kameros šokinėjimas, įvairūs traškesiai, seksuali ir velniškai maloni ausiai prancūzų kalba. Arba anglų. Kai žmonės dar nežinojo, kas yra mobilieji telefonai, brangus benzinas ar vairo stiprintuvas. Jie vairuodavo nuostabaus grožio automobilius, kurių sėdynės traškėdavo į jas atsisėdus, o dar senesnius kino filmus žiūrėdavo po atviru dangumi. Ir jiems nereikėjo susirašinėti Facebook‘e ar sms žinutėmis, kad rastų vienas kitą. Jie bendraudavo. Kitaip nei dabar bendrauja žmonės. Nesigirdavo kvailais dalykais. Kaip aš jiems pavydžiu..

Tada pagalvoju, kad dabar šie žmonės mirę. Arba susenę. Prastai mato ar girdi. Gal pamiršti savo vaikų, kurie tik draugams pasigiria apie senelius – kino žvaigždes, net Kalėdų proga neaplankydami jų senelių namuose.. O gal jie turi galimybę stebėti save ekranuose jaunus, o bežiūrint, akių kampučiuose kaupiasi ašaros, tik nežinia, ar liūdesio, ar tuo metu jausto begalinio džiaugsmo.. O kaip mes jausimės, kai žvelgsime į savo nuotraukas, kai būsime gyvenimo saulėlydžio nušviesti?

Man taip pat patinka ir senuose filmuose skambanti muzika.. Tokia tikra, tyra ir apsinuoginusi. Dabar žmonės dainuodami žodžius „meilė“, „amžinai“, taria tik suknistos komercijos tikslais. Arba prievartaujami visų išprievartauto rimo. Tada taip nebūdavo. Šie žodžiai būdavo tariami taip įtikinamai, taip giliai, jog regis, bet ką atiduotum už galimybę pagyventi tuo laikotarpiu. Nors nebuvo nešiojamų grotuvų. Ar idiotiškų muzikinių įrenginių, sugebančių žviegiančią nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamą garbėtrošką paversti minias valdančia lėle. Tada muzika buvo gyva. Ir traškėdavo.

Kartais žiūrėdamas senus kino filmus aš nusikeliu ten. Mintimis. Šoku kartu su merginomis, raudonu lūpdažiu pasidažiusiomis lūpas. Jų suknelės kur kas gražesnės nei dabartiniai skarmalai siųnami Indijoje keturmečių berniukų. Jos kvepia gundančiais kvepalais, o ne dabartinių kvepalų reklamų veidais. Jos šoka taip, kaip šoka laisvas žmogus, o ne MTV kartos suluošinto proto valdomas jaunas kūnas. Aš gyvenu ten. Ir nenoriu grįžti atgal.

Ryte vos nepaspringau kava, kai pamačiau naujieną, apie dingusį Rimvydą Valatką. “Nejau išties išsipildė daugelio komentatorių prognozės ir grasinimai?”, - pagalvojau. O gal rankas prikišo kedofilai ar valdžios dėdės, ant kurių lrytas.lt vyr. redaktorius pildavo dvokiantį (bet dažniausiai labai teisingą) purvą? Žinoma, šie įtarimai ir netikėtumo faktoriaus sukelti pamąstymai išblėso, vos peržiūrėjus filmuotą medžiagą. “Labai profesionalus” “netyčia” vaizdą dar prieš užpuolimą fiksuoti pradėjusio operatoriaus darbas, o kur dar nusiklatimo liudininko juokas, kurį bent jau buvo galima užtušuoti..

Nepraėjus nė pusvalandžiui, paaiškėjo, jog tai tebuvo LINKSMAS D. Ibelbhautaitės pokštas. Režisierė sugalvojo tokią provokaciją, norėdama atkreipti dėmesį į žmonių tamsumą, neva mums rūpi tik bulvarinės naujienos. Nė kiek nesiginčiju, iš tiesų naujienų portaluose titulinės naujienos dažniausiai susijusios su kriminalais arba “kas su kuo permiegojo”, tačiau ar ne patys skaitytojai to nori? Ir apskritai, ar buvo pasirinktas teisingas būdas kovoti su šia problema? Nė velnio. Man tai panašiau į bandymą padaryti didelių lėšų nereikalaujančią reklamą arba kažkas stipriai užsikrėtęs nepilnavertiškumo kompleksu..

Šioje istorijoje labiausiai nusivyliau R. Valatka, kuris iki šiandien atrodė vienas iš nedaugelio vis dar nebijančių kitaip mąstyti ir kalbėti žurnalistų bei visuomenės veikėjų. Ar jis dabar turės moralinę ir profesinę teisę kritikuoti susidirbusius politikus? Labai tuo abejoju. Antras mane nuvylęs aspektas – dar kartą apnuogintas pseudo menininkų tikrasis veidas. Koks save gerbiantis režisierius, galėtų išmąstyti tokią vaikišką ir visas žemiausio lygio “piaro” taisykles lenkiančią tragikomediją? Sakytume R. Skaisgirys, bet pastarasis bent jau nesiskelbia esąs didelis profesionalas (aišku, kas belieka, kai tavo kuriamas serialas “Moterys meluoja geriau”..) ir tyliai dirba savo darbą. Tad kyla klausimas, koks Lietuvos “kultūros” atstovas gali moralizuoti visuomenės aklumą, jei dauguma jų patys akli lyg tiką gimę šunyčiai? Keisčiausias nusistovėjęs požiūris, jog meno mokyklas ar profesijas baigę asmenys visuomenėje pripažįstami lyg hemingvėjai ar tolstojai (ką daugiau manyti, jei gyvenimo būdo žurnaluose, po nuotraukomis, pirmo kurso meno krypties studentas tampa dailininku arba žymiu skulptoriumi).
Gėda. Toks žodis geriausiai atspindi šią apverktiną situaciją (nebandykite įsivaizduoti būrelio pensininkų, palaikančių Paleckių ir šūkaujančių “gėda”). Na, bet jei jau tokia kova prieš bulvarą “tinkamiausia”, siūlau keletą antraščių, padėsiančių kovoti su šia piktžole:

“Bunkė tapo Zvonkiene, tačiau kalbos apie galimą nėštumą gali būti neišgalvota pasaka”.
“Zuokas vogė. ((Įrodymai straipsnyje) straipsnyje galite nerasti įrodymų))”.
“Sprogo IAE (nuolat atnaujinama). Galimai tai tebuvo šūviai”.
“Dešimt patarimų lovoje”. Taip, to tikrai pakanka!
“Kraupi avarija sukelta girto policininko.” Straipsnyje paaiškėja, jog automobilis kliudė garažo duris.
“Lietuvos krepšinio rinktinė pralaimėjo Makedonijai”. Senas straipsnis, tačiau vis tiek pritrauks skaitytojų.

Tu šiltesnė nei vasaros naktis, kuri niekad nesibaigia, gaivi, kaip lietaus lašai ant mano pavargusių pečių, laisva kaip paukščio sparno mostas svajonių link, šviesi lyg viltis, kuri nemiršta, tyra kaip vaiko malda prieš miegą.. Tu tyli lyg paslapties žingsniai, ypatinga kaip dienos, kurių niekada nepamirštame, brangesnė nei šlifuoti deimantai įkalinti muziejų stikluose. Artima, kaip ta mintis, gyvenanti skirtinguose kūnuose, jausmas, padedantis tai minčiai tapti tiltu, kuris atlaiko net ir žemės drebėjimus, o ant jo turėklų niekas kitas nedrįsta kabinti spynų. Tuo pat metu ir tolima, kaip suknistos planetos, kurių mes nematome, o jų gyventojai tuo metu juokiasi iš mūsų begalinio kvailumo, ne, tolimesnė – kaip kelias pas tave, kuriuo keliaujant pasijunti besantis apskritime, sukasi galva.
Kūnas pavargsta, rankos nusvyra, begalinio noro išartas tikėjimo laukas taip ir nesulaukia sėjos, subujoja piktžolės, bet kuo jos kaltos, kad tokia jau jų prigimtis? Būtent jos įpučia realybės pojutį, kai gyveni užsidaręs savo susikurtame pasaulyje, praleisdamas naujas progas sėsti į atvirastogį automobilį, kuriame vėjas nupučia iki skausmo pažįstamas dulkes. Jei nepasinaudosi šia galimybe, toliau keliausi apskritimu, galvosi apie jos svaigų žvilgsnį, vysiesi svajonę, kuri tėra vaizduotės projekcija – taip niekada ir nesužinosi, jog kur kas maloniau gyventi, o ne žiūrėti tą patį filmą.

Šiek tiek drebančių rankų delnuose jis laikė viltį, nerimastingai besikilnojančioje krūtinėje šūkavo nesavu balsu, galvoje dėliojo žodžius, sakinius, lipdė keistas kombinacijas, kurias pamirš jau už kelių akimirkų.. Akyse pastatytame molberte laikė įrėmintą minčių nutapytą idealizuojamą paveikslą. Jo ausyse skambėjo žemi akordai atsimušdami į aukštas širdies dūžių natas.

Netrukus pasirodė ji, nešina didesne paslaptimi nei naktis, o jis būtų galėjęs duoti galvą nukirsti, kad mokykloje vaikams aiškinant grožio definiciją, tereiktų parodyti jos nuotrauką. Jis norėjo apkabint, paliest lengvas plaukų bangas, pasakyti dalykus, kuriuos rankų mostais rašydavo ant lubų, o kai baigdavosi rašalas, imdavo jausmus, kuriuos turi net ir vyrai kilnojantys svarmenis.

Bet jie tik pasisveikino, bangos buvo visai šalia, tačiau jis nežinojo ar šokti tiesiai į jas - juk prieš neriant reikia žinoti ar dugne nėra stiklų, aštrių akmenų.. Todėl vaikščiojo pakrante, o ji pasakojo apie save, jis gaudė kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną smulkmeną, kad grįžęs galėtų pasidėti į metalinę prisiminimų dėžutę, kurioje jiems visada atsiras vietos.

Jie kalbėjo apie viską, bet ramiai. Juokėsi tyliai, bet natūraliai. Sėdėjo šalia, bet ne kartu. Aplink buvo taip ramu, tik ne jo viduje, tik ne ten. O kiek ilgai galima sulaikyti pasiutusia jėga bekrentantį krioklį?
Jie atsisveikino. Iki, viso gero, gero kelio, sudie, ate, čiau, kiek daug variantų pasirinkti, o kai reikia pasirinkti geriausią, viskas susilieja. Ir jis nė velnio nežino, ar dar braidys po bangas.. Bet braidytų, net ir žiemą.