Mantvydo Leknicko blogas

Taip, aš dar visiškas geltonsnapis, lyginant su ponu A. Užkalniu, tačiau turiu savo nuomonę apie privatų mokslą (o ne, kaip aš galiu?), ir pamėginsiu ją argumentuoti (o ne, taip nebūna!).

Visų pirma, sunkiai suvokiu visą pyktį (būtent straipsnyje apie privačias mokyklas) iš autoriaus pusės ant tų pačių varguolių, kurių dėka jis turi apie ką rašyti ir kas gi, jei ne jie rašo tuos milijoninius komentarus (aišku iš jų bent trečdalis apie artėjantį teismą arba pigesnių bilietų pasiūlymai į Klonio gatvės koncertus), po jo straipsniais, bet čia, žinoma, viskas atsimuša į „užkalnišką“ rašymo stilių, juk prieš tai toks stilius nebuvo regėtas, nebuvo matytas, Krišna, ir tas nesugebėjo išpranašauti.

Nežinia, kas taip skaudžiai užmynė Užkalniui ant mažojo kojos pirštelio, kad taip aršiai užsipuolė „pavyduolius“ neišgalinčius išleisti savo atžalų į privatų mokslą, kuris, pasak autoriaus, atveda į amžiną išganymą ir gilesnes odines kėdes. Aš taip nemanau. Manau, kad pažintys, atkaklumas, galva ant pečių, sėkmė ir buvimas laiku reikiamoje vietoje (nepamirškime ir to visų nemėgiamo, bet tokius dividentus nešančio užpakalio lyžtelėjimo), kur kas vertingesni dalykai siekiant karjeros ar bent jau to, kad savus vaikus galėtum leisti privačion „šūlėn“. Nemanau, kad vaikas privačioje mokykloje susipažįsta su gyvenimo mokykla, nes jei jo tėvai išleidžia 40 000 litų mokymosi įstaigai į metus, turbūt tiek pat išleidžia ir visų kitų tėvai, o tai reiškia, kad maža tikimybė, jog į mokyklą vaikučiai keliauja viešuoju transportu, kuriame pamato tuos varguolius, neperkančius bilieto, nemato tos nelygybės, kai į draugo gimtadienį pakviestas vaikas į voką įmeta suglamžytus dešimt litų, ir tai turbūt ištrauktus iš mamos piniginės.

Pats esu baigęs gimnaziją, tačiau nesijaučiu niekuo prastesnis už tuos, kurie baigė privačias mokyklas (palaukite, aš tokių net nepažįstu!), matyt tie nevidonai (kaip aš ant jų pykstu, vaje) jau sėdi odinėse kėdėse, o aš, vargšas, dirbu už minimumą, nes tik už tiek samdo dirbti.

Ir man nė kiek nesvarbu, kiek, kas ir kur leidžia pinigus (jei tai ne idiotiška rinkiminė kampanija ar užsakomieji straipsniai apie liurbių atidaromą dar vieną kokteilių barą), juo labiau, džiaugiuosi, kad yra žmonių leidžiančių vaikus į privačias mokyklas, nes manajam gal nereiks pirkti Ipad 9.1 - štai vienas ar du klasiokai jau turi. Džiaugiuosi, kad mano vaikai turės pasirinkimą bendrauti ne tik su pasiturinčių tėvų vaikais (kokia dalis iš jų snobai?), tačiau turės galimybę ir paskolinti tušinuką vargingiau gyvenančiam suolo draugui, rūbinėje pastebės, kad keli vaikai su tais pačiais sportbačiais ir sportuoja, ir eina į pirmąją komuniją. Džiaugiuosi tuo, nes aš tokius dalykus pastebėdavau, ir tai man ne ką mažiau vertingesnė pamoka, už anglų kalba dėstomus dalykus. O toliau, dėl tų odinių kėdžių gylio, laikas parodys.

Mes šokom į automobilį ir movėm viena kryptimi kokias, dievaži, kokias penkiolika valandų, sustodami tik patenkinti bako apetitą ir savo išpuikusių skrandžių. Lėkėme viršydami greitį, policininkai krapštė plikes, žinoma, prieš tai nusikėlę kepures, matydami skriejantį objektą, radarai rodė keturženklius matmenis ir, jei būtų turėję rankas būtų pasikrapštę viršugalvius, jei tokius būtų turėję, be jokios abejonės.

Važiuojant paeiliui klausėmės mėgstamiausių dainų, skaičiavome pralenktus automobilius ir, kai pametėme skaičių, prisiekėme daugiau niekada nieko nebeskaičiuoti. Nebent tai, kas guli bagažinėje, žinoma.

Sustojome niekada negirdėtame ir nematytame miestelyje, kurio pavadinimo net neperskaitėme, o aš maniau, jog tokie egzistuoja tik holivudinių filmų kūrėjų fantazijose. Vaikščiojome po gatves susikibę, mano rankos šiek tiek drebėjo, bet po galais, man visada taip nutinka, kai baisiausiai jaudinuosi ar būnu laimingas. O čia ir tas, ir tas..

Žmonės į mus žiūrėjo lyg į pamišėlius, tačiau kur kas maloniau būti pamišėliu nei tokius stebėti, todėl į tai nekreipėme dėmesio.

Bare užsisakėme nesuskaičiuojamą skaičių šūvių, o be to, juk tarėmės daugiau nieko nebeskaičiuoti, na, nebent tai, kas guli bagažinėje, stebėjome vienas kito veidus, kurie yra daugiau mažiau linkę keistis, akis, viešai demonstruojančias konservatoriškas pažiūras. Mano rankos tebedrebėjo, bet prie to priprantama, varge, jei tik tokia būtų laimės kaina.

Buvo velniškai gera. Sakytum, jei tai būtų paskutinė gyvenimo diena, tai turbūt dar labiau bijočiau mirties. Bet tai negalėjo būti paskutinė gyvenimo diena, juk tai niekam nežinomas miestelis, nejau dar neaišku?

Nakčiai išsinuomavome jaukų kambarį, su visa derama pagarba, jei čia naktį reiktų praleisti su kažkuo kitu, būtų galima drąsiai dėl to jaukumo ginčytis.

Ji užpūtė šviesas ir baimes, atsigulė šalia ir padėjo galvą ant mano krūtinės. Dėkojau orui ir plaučiams, radusiems bendrą kalbą, ir neleidusiems mano kūnui netekti sąmonės bei mėgautis šia nepakartojama ramybe.

Bučiniais dalinomės įvairiausiomis istorijomis, akimirką sugavau save beskęstantį laimės bangose, tačiau nebuvo nieko, kas sudrausmintų nuo bridimo tolyn. Užmigau rūpesčiu prisirpusiame glėbyje, žinoma, tiksliai nepamenu, kaip ir kada prasmegau sapnų link, pamenu tik tikslią vietą. Ryte pramerkiau akis pasaulyje, iš kurio nesinorėjo pradingti.

Skaičiuojam? – paklausė.
Atitempiau milžinišką maišą, pernakt nakvojusį automobilio bagažinėje.
Kiek? – paklausė.
Lygiai šešiolika milijonų. Lygiai.
Manai mūsų čia nesuras ir neieškos? – paklausė.
Nemanau, nes juk tai mūsų pačių sekundės, kurias pavogėme iš savo gyvenimų.

Savo gyvenime turėjau gana didelę problemą. Įsimylėdavau lygiai septyniolika kartų dažniau nei įsimyli statistinis žmogaus vienetas.

Įsimylėdavau šviesiaplaukes, tamsiaplaukes, raudonplaukes, plaukų spalvą keičiančias dažniau nei statistinis moters vienetas moteris, ilgaplaukes, trumpaplaukes, aukštakulnius dievinančias ir jų nekenčiančias, vyresnes ir jaunesnes, visas, kurios tą akimirką mano smegenyse sukeldavo revoliuciją, nuversdavusios prieš tai tvirtai idealizmo soste įsitaisiusią.

Jos man suteikdavo daugiau jėgų nei stipriausi stimuliatoriai, nupūsdavo visus ankstesnius įsipareigojimus lyg galingiausi ventiliatoriai, jų dėka pažvelgdavau į pasaulį plačiau nei jautriausi lokatoriai, nesuvokiamais būdais rasdavosi energija didesnė nei ta, kurią gamina branduoliniai reaktoriai,

Kiekviena iš jų buvo savaip ypatinga. Aišku, šito joms niekada nesakydavau – sakydavau dalykus, kurie priversdavo jas pasilikti ilgiau, nei joms patartų sveikas protas. Gal dėl to jaučiuosi kaltas. Bet, kaip jau minėjau – dažnai įsimylėdavau, o tuo metu svarstymai apie pasėkmes tolygūs meilės sąvokos neigimui. Kalbant apie šį pragaištingą reiškinį, gana daug laiko praleisdavau mėgindamas išsiaiškinti pagrindines jo priežastis, kilmę ir reikšmingumą. Vėl. Ir vėl. Žinoma, lengva nuspėti, jog nesėkmingai, tačiau tenka pripažinti ir tai, kad šis reikalas man kėlė malonumą ar bent jau lengvą pasitenkinimą.

Kad ir kaip bebūtų keista, įsimylėjimui nemažos įtakos turi visiškai paprastos detalės. Kvapas - visi žino to svaiginančio aromato galią. Neužuodžiama spinduliuotė pasitikėjimu savimi, arba kaip tik, pažeidžiamumas. Lūpų tankis, plaukų lengvumas, akių koduotė, balso tėkmė. Argi tai dalykai, kurie nepriverčia bent trumpam įsimylėti įsimylėti? Jei ne, tai kas tada?

Vienas šis akimirkos žavesys ir skirtingų kombinacijų bei algoritmų junginys, veikiantis toje pačioje sistemoje, keičiantis kūnus, mano gyvenimą pavertė pilnaverčiu. Na, bent jau man taip rodėsi.

Tačiau visas šis pilnumas, tebuvo nesustabdomas bėgimas, kažkas panašaus į krioklį, kažkas panašaus į bėgimą tolyn, kai, rodos, plaučiai atsisako priimti orą, gailėdami kojų. Juk nuo to pabėgti neįmanoma, fiziškai. Protiškai taip pat. Štai, štai kokia mano problema.

Sapnavau keistą sapną.

Ji gyveno keistame skersgatvyje, kuriame sunkiai įsivaizdavau prasilenkiančius du žmones, todėl spėjau, jog čia eismas vyksta vienpuse tvarka. Žinoma, ši taisyklė kažin ar galiojo į abejas puses pūškuoti galinčiam traukiniui, kurio bėgiai tekėjo palei daugybę durų išilgai visą gatvelę. Štai kodėl visos tos durys atsidarydavo vidun, šta kodėl, kur ne kur nosis iškišę gyventojai, prieš žengdami pro slenkstį laukan, atidžiai pažvelgdavo kairėn ir dešinėn.

Ji atrakino sena spyna pasipuošusias duris, kurių nedrįsau pavadinti hipsteriu, nes juk tai neasmenuojama forma.. O galėjau, juk jau nujaučiau, kad tai tėra sapnas.

Mažame kambarėlyje buvo jauku. Stovėjo senas televizorius, o jo valdymo pulteliui trūko keleto mygtukų. Ji kramtė lūpų kampučius. Ji išties buvo nervinga. O gal kažko be galo troško?

Prisėdau ant minkštos sofos, o paskui pasekė ir šeimininkė, įsitaisiusi visai šalia. Nežinojau nei jos vardo, nei kur ją sutikau, nei ką po paraliais čia veikiu, tačiau, esu nugirdęs, kad geriausi dalykai nutinka netikėtai.

Lygiai kaip ir nežinodamas visų svarbiausių dalykų, ėmiau nė iš šio, nė iš to masažuoti jos nugarą. Iki šiol regiu tuos vos įžiūrimus švelnius pūkelius ant jos nuogo kaklo, šiltą odą, keistą rankų virpesį, kurį mėginau nuteisti garvežio keliamam bildesiui.

Ar yra tokių dalykų, kurių tu nemoki daryti?

Nusistebėjau, nes, regis, daugiau nieko su ja nebuvau veikęs. Tada prisiminiau, jog niekada nesimokiau lotynų kalbos (lygiai kaip ir rusų, vokiečių, senosios majų ar apačių dialekto žinios buvo itin skurdžios), nesu žaidęs bridžo, lygiai kaip ir mano kepami blynai yra linkę prisvilti.

Matyt nėra. Pamelavau.

Po to ji mane pabučiavo.

Čia ir supratau, kad tai tikrai yra sapnas.

Kažkur už durų kaukė garvežys, pro duris žmonės kaišiojo nosis, laukdami tinkamos progos išeiti laukan, leidosi saulė, o gal prasidėjo lietus. Galėjo ir snigti, ar televizoriaus pultelis turėti visus mygtukus, lyg būtų tik tik atsikraustęs iš buitinės technikos centro. Man buvo nesvarbu, nes atsikėlęs nė akimirkos nesivoliojau lovoje – išėjau ieškoti to keistojo skersgatvio.

Taksi vairuotojas nebuvo labai kalbus – už pokalbius su keleiviais jam kur kas svarbesnis buvo keistas ryšys su ištikimuoju automobiliu, kurio vairą sukiojo tarsi liestų mylimą moterį. Pagarbiai. Iš lėto. Švelniai.
Jos variklis dirbo tolygiai ir nė kiek neširsdavo, kai šeimininkas keisdavo pavaras. Jie buvo tarsi vienas kūnas, tobula jungtis, sakytum lyg cheminis elementas.

Visi tie gatvių žibintai, kurių šviesos pakaitomis glostė pavargusias mano akis, vairuotojo šnopavimas, padangų sąlytis su vėsiu grublėtu asfaltu ir posūkių signalo klangsėjimas gulė į vieną harmoningą simfoniją, kuri buvo tokia jauki, jog norėjosi taip keliauti visą naktį.

Išlipau netoli namų, tačiau vis tiek reikėjo pereiti gerą namų kvartalą. Naktis. Tyli. Rami.
Šalti blokai glaudėsi vienas prie kito, tačiau visos jų pastangos suartėti ėjo perniek – jiems lemta amžinai būti atskirtiems, tačiau gal juos nors kiek guodžia jų viduriuose gyvenančių žmonių istorijos.

Eidamas pro daugybę kartų kirstus kiemus, pastebėjau, jog vis arčiau mano namų stovintys ir savo šeimininkų kantriai laukiantys automobiliai darosi vis labiau artimesni, rodos, kai kuriuos netgi būtų galima apkabinti, ar bent jau pamoti ranka..

Užlipau laiptais, kuriuos mindau kiekvieną dieną – juos sunku pastebėti, nes dažniausiai išeidamas skubu, o grįždamas galvoju apie praėjusią dieną, taip pamiršdamas padėkoti už tas nuolankiai ištiestas betonines kupras, tik ne šį vakarą!

Kišenėje linksmai sužvanga raktai, tarsi nujausdami, jog pagaliau išaušo jų darbo akimirka, taip, akimirka, juk būtent ji skiria benamį nuo šiltos namų lovos ir sielą iki pirštų galiukų užliejančios ramybės.

Štai ir ji – vieta, kur ilsisi mano kūnas, kur smegenys nematomais teptukais piešia joms pačioms ryte nesuvokiamus ir nepaaiškinamus paveikslus. Siurrealizmas. O gal paprasčiausias natiurmortas? Kas galėtų teigti, jog niekada nėra sapnavęs statiško virtuvinio stalo, ant kurio pastatytas indas prinokusių raudonų obuolių. Arba cukinijų. Arba nuogų moterų.

Štai ir ji. Mieganti. Nesulaukusi manęs. Akimirką mėginau įsivaizduoti, kas dabar dedasi jos galvoje. Tiesą pasakius, dažnai nesuprantu, kas joje dedasi, kai ji nemiega, tad išsyk suvokiau padėties beviltiškumą.

Iš lėto užsimerkiau ir jaučiau, kaip dar lėčiau grimztu į malonų miego smėlį. Deja, tačiau ryte nieko neprisiminsiu, nebent tai, jog visi šiąnakt pastebėti daiktai ir veiksmai vėl pasitrauks nežinomybėn ir toliau uoliai atliks savo funkcijas, nė nesusimąstydami reikalauti pripažinimo.

Buvo vėlus rytas, ant jos blakstienų parašytas istorijas mėginau perskaityti. Bet ji prabudo iš miegų ir prasimerkė, taip perplėšdama visus nematomų raidžių pripildytus puslapius, reikalaujančiomis dėmesio akimis. Kurį laiką kalbėjomės žvilgsniais, lūpų kampučių ženklais, lengvais odos susilietimais bei kojų pirštų susitrenkimais, laimei šios avarijos nepavojingos.

Ir net nepagalvotumei, koks kartais žmogau būni laimingas. Nesvarbu, kad ji jau greitai išnyks iš mano orbitos, kitaip dar žinomos kasdienybe, ar tai, jog jau skaičiuoju, kiek dar liko progų perskaityti nebaigtas pasakas ant jos blakstienų, nesvarbu net tai, kiek man pačiam dar liko dienų, savaičių, metų ar kitų formatų, matų, ar figūrų šachmatų, kurios gali žengti pirmyn – atgal. Žinia, jog tokios akimirkos tampa gyvenimo priežastimis, net jei ir tai daugiau mažiau sureikšminame. Bet mums tai beprotiškai patinka.

Nors ji tik klaustelėjo, ką galvoju, šis klausimas skambėjo kaip daina, na gal, eilėraštis proza, koks skirtumas, tiesą pasakius, būtumėte girdėję būgnų partiją, vokalo tonacijas. Parodykite man kitą tokį talentą, viena fraze sugebantį nustelbti valstybinius, kas čia žino, gal net ir tarpgalaktinius orkestrus. O dar kambario akustikoje!

Turbūt ir taip aišku, jog nenuveikti darbai ar neįgyvendinami tikslai yra tiesiogiai veikiami laiko leidimui lovoje. Mums tai nepatiko. Žinojimas, kad tiems tikslams, vienas kitam esame didžiausi priešai, na, gal kažkas panašaus į galingiausius mechanizmus stabdančias detales, be kurių viskas pavirstų į didžiulę katastrofą, taip pat nekėlė teigiamų emocijų.

Bet šiuo atveju ta pati katastrofa skambėjo pernelyg seksualiai, jog jos mėgintume vengti, tačiau tuo pat metu ne ką mažesne katastrofa kvepėjo ir nusivylimo vienas kitu galimybė, o gal tiesiog baimė likti amžinai priklausomiems. Ne, o gal daugiskaitą vartoti šiose situacijose palankiausia išeitis?

Visos tos tikimybės, neteisingų pasirinkimų piramidės, ovalai, skaičiavimai mintinai žvelgiant tiesiai į jos akis, tiesiog plėšė į skutelius mane patį ir, bet kurią akimirką galėjau iššauti lyg konfeti, palikdamas ją sutvarkyti visą šį jovalą vieną, ir, pripažinkime ganėtinai nustebusią, patraukti savais keliais.

Galiausiai iš visos šios neteisybės, neliko nieka kita, kaip kvailai nusišypsoti ir nemėginti stoti prieš iš anksto nustatytas taisykles ir dėsnius. Spėju, ji mąstė lygiai taip pat, todėl vėl užsimerkė, palikdama mane skaityti nebaigtas istorijas, iki kol sutemo ir nebeliko baimės ir gėdos pabėgti.

Artėjo tikrasis pavasaris, o medžių šakos, apšviestos vis įsismarkaujančių saulės spindulių, gėdijosi savo nuogumo. Aš irgi gėdijausi. Gėdijausi savo įgimto pykčio, kurį kiekvieną dieną mėgindavau išstumti iš savęs, tačiau stumiami kūnai yra linkę priešintis. Gėdijausi neapykantos pasauliui, kuris dar tik ruošiasi gimti, kaip kad rudenį nekęsdavau jo už tai, kad pastarasis miršta, nė kiek negalvodamas apie gedinčius.

Man patiko čia vaikštinėti. Čia buvo daug medžių. Net gi sakyčiau kokie keturi šimtai dvylika, stovinčių dviem eilėmis, kaip kokie atsargos kareiviai – vienas pakrypęs, kitas nulaužytom šakom, žiūrėk, kažin ar šitą žėmės išaugą apskirtai ar medžiu galima būtų pavadinti.. Visi jie kovojo su vėju, pritupiančiomis varnų bandomis, karts nuo karto susimąstydavau, kiek sveria skrendantis varnų pulkas, skruzdėmis ir šiame kare visa naikinančiu ginklu – laiku.

Po vienu iš šių luošių, drevėje laikančiu visus garbės ordinus, ant geltono audeklo, su keistais indiškais simboliais, sukryžiavusi kojas sėdėjo deivė. Afroditė, o gal Atėnė, bet tikėtina, jog ji galėjo būti ir iš Vilniaus atvykusi studentė, kuri visą dėmesį, ne taip kaip aš į ją, buvo sutelkusi į knygą. Nedaug dabar skaitančių, pagalvojau, nors iš tiesų tai ganėtinai kvaila, viską sudėlioti pagal savo įsitikinimus. Dar kvailiau, jog į tą pagalvojimą visada numoju ranka. Kaip ir jai, ir matyt akies krašteliu nepažįstamoji pastebėjo mano mostą. Ir kas galėjo pasakyti, kad būtent šitaip susipažinsiu su savo gyvenimo moterimi, nors iki tol buvau giliai įsitikinęs tokią jau radęs. Man niekada nesisekdavo planuoti. Tiksliau tariant, net nepavykdavo susiplanuoti planavimo pradžios taško. Kita vertus, planavimo atveju, greičiausiai nebūčiau nuklydęs į šią medžių rikiuotę ir užtikęs po medžiu medituojančios deivės. Man patikdavo nuklysti. Lygiai kaip ir klysti.

Gal galėčiau prisėsti šalia, pasidomėjau, nes puikiai suprantamas dalykas, kad ne kiekvienai gali patikti nepažįstamas vyras, prisėdęs šalia ir neparodęs jokio susidomėjimo apie galimą asmeninės erdvės pažeidimo galimybę. Sėskite, vietos užtektų ir dar keliems, atsakė, ir šiek tiek suglaudė kojas, todėl galėjau patogiai įsitaisyti ant geltonojo audeklo. Akimirką mąsčiau, ar jos atsakyme nebuvo galima užuosti ironijos kvapo, juk išties galėčiau pakviesti keletą draugų, su kuriais galėtume įnirtingai padiskutuoti įvairiomis temomis. Kažin. Matau mėgstate skaityti, kokios knygos jums teikia didžiausią malonumą? Labai mėgstu, kai man bučiuoja kaklą. Gal labiau kairiąją pusę – esu kairiarankė. Tada jaučiu, kaip po kūną laksto elektromagnetinės bangos, dievaži, esu įsitikinusi, kad pridėjus elektrinę lemputę prie mano odos tuo metu, ji įsižiebtų.

Nemėgau sumišimo akimirkų, tačiau šią buvau ne tik sumišęs, bet gal net ir mažumėlę pamišęs, žinoma, ir primiršęs, kaip reikia flirtuoti su nepažįstamomis moterimis, nes su savaja jau seniai neteko to patirti. Susigrizbau po kišenės raustis ir ieškoti elektros lemputės, tačiau radau tik tuščią degtukų dėžutę, kurią nešiojausi jau geras keturias savaites. Kodėl negalėjau, išeidamas laukan, išsukti lemputės iš virtuvinės lempos? Kaip jau sakiau, nebuvau didis planuotojas.

Jos buvo gražios akys. Tokios tamsiai rudos, kaip kad būna tamsiai ruda spalva. Ir niekada negalvojau, jog rudos akys gali būti tokios gražios, todėl drįsau teigti, jog šios rudos akys buvo gražiausios rudos akys, iš man tekusių matyti. Ir gal dėl tų rudų akių, gal dėl to patogaus geltonojo audeklo, kuris iš tikrųjų nebuvo nė velnio patogus, man kilo noras nebegrįžti namo. Nė nejučia pradėjau planuoti. Bet tas planas man nelabai bepatiko – mano buvusi gyvenimo moteris turbūt nesuprastų, koks svarbus man šis pirmasis planas, juo labiau, kai jis susijęs su kita moterimi. Juo labiau su deive. Ne, vis tik jis man dar ir kaip patiko, tačiau nepatiko nelemtas žinojimas, kad jis nepatiktų mano buvusiai gyvenimo moteriai. Kaip gi galėčiau pažvelgti jai į melsvas akis, kurios lygiai taip pat, kažkada pasirodė kur kas gražesnės už visas kitas melsvas akis matytas prieš tai. Gal aš rudos spalvos žmogus? Čia ir prasideda pasiteisinimų šokis su aptemptomis triko ir baleto bateliais, orkestru bei plojimais pačiam sau.

Staiga susivokiau, kad kurį laiką tik sėdėjau šalia deivės ir netariau nė žodžio, todėl nusigandau, jog tai jai pasirodė be galo keista. Matyt nepasirodė, nes ji paėmė mano ranką, kuri šito buvo pasiilgusi ir tyliai deklamavo eilėraštį su daugybe besirimuojančių žodžių. Tylu, tariu myliu, man sunku, bet ar tu, busi visada kartu, ir sapnų, ir šaltų, ir šaltų, gal tamsu, bet šviesu, nesvarbu, aš galiu, sėdžiu po medžiu, rankos mostų ir į kaklą bučinių. Negaliu patikinti, jog būtent tokie buvo žodžiai, ar jų eiliškumas, tačiau manau tai neturėjo didelės reikšmės. Galiu patikinti tik tai, kad kažkas nuostabaus dėjosi mano viduje ir aš pradėjau pagaliau pradėjau planuoti.

Iki dabar galvoju. Ar viską galima susiplanuoti?

Noriu tau padėkoti už nieką. Noriu padėkoti už tai, kad išėjai, kad trenkdama duris pažadinai mane iš naivumo sapno, nes tas narkotikas pernelyg stiprus vartoti visą gyvenimą. Noriu padėkoti už nieką, kuris neužima vietos, todėl galiu susidėlioti viską ne pagal abėcėlę, nes taisyklės mane varo iš proto, kaip ir tu pati. Gal net labiau.

Ačiū tau, ačiū už visus minčių raizginius, kurie susipainiojo begalvojant apie tave, kitaip tariant, pasiutusiu greičiu vejantis per amžinybę trunkančias distancijas - čia jums ne kažkoks maratonas, po galais, maratonas visiški juokai palyginus su šiomis gaudynėmis.

Ačiū, kad padėjai suvokti, ką reiškia mylėti moterį, ką reiškia pritrūkti kvapo, tačiau nenuleisti rankų, kažko trokšti labiau nei garbė ar kiti tušti dalykai, kuriuos pasiekęs žmogus gali tapti save ryjančiu monstru.

Ačiū už lengvą beprotystės formą, kuri plika akimi nepastebima, tačiau leidžia pasaulį fokusuoti rankiniu būdu, žinant, kad automatinis režimas dažniausiai nepalieka galimybės rinktis.

Dėkoju ir už dalykus, kurių man visiškai nereikėjo – mėgstu karts nuo karto išsinešti šiukšles, o pamatęs kitų žmonių suneštas krūvas, suprantu, jog visas pasaulis susiduria su tokiomis pačiomis problemomis, arba bent jau mėgina tobulai vaidinti, kad nesijausčiau išskirtinis.

Bet labiausiai dėkoju tau už begalinę tuštumą, kurioje skęsdamas galiu visą laiką skirti apmąstymams su beribiais atsakymų variantais, sukeliantiems nuostabiai tobulą liūdesį – jis trenkia man iš visų jėgų, neleidžia atsistoti ant kojų, išsiurbia orą, apnuogina mano sielą ir juokiasi iš dalykų, kurie man yra brangūs.. Dalykų, kurie esu aš. Bet tuo pačiu verčia priešintis, verčia sukaupti visas jėgas ir būti stipresniam už šėlstantį vandenyną ar kažkur visatoje vykstančius sprogimus, po kurių gimsta žvaigždės ar dievai. O gal tokios kaip tu.

Ačiū, kad mane padarei stipresnį, ne, iš tikrųjų ačiū tau už nieką – visa kita mano paties nuopelnas, nejaugi ne?

Aš viską pasiimu su savimi, tvarkingai susidedu į minčių kuprinę, persimetu per petį, patraukiu šiaurėn, matyt, tai ir bus mūsų išsiskyrimas. Neatsisuku, nes bijau pamatyti, kad tu nepadarei to paties, tiksliau, neatsisuku, nes žinau, kad nepadarei, tačiau taip pat žinau, kad visą likusį laiką galvosiu, jog atsisukai ir mane iš lėto kankina nežinia.

Kuprinė šiek tiek veržia, bet pečiai niekis, palyginus su išdžiūvusia gerkle ir keistu gumulu joje, rodos, dar neseniai galėjau rėkti visam pasauliui, kad jis pats gali man pavydėti – dabar žodžiai nesugeba atrakinti savigarbos spynos ant lūpų. O jei aš tau parašyčiau laišką? Velniava, žmonės juk vis mažiau skaito, vis mažiau liečia, kompiuterių ekranuose tvarkingai kaklaraiščius pasirišusios raidės neišduoda jaudulio virpulių, o patys ekranai pernelyg dideli, kad pasidėtum po pagalve. Jei paskambinčiau? Bet ką galėčiau pasakyti šaltai plastiko dėžutei, besąlygiškai pasitikėdamas, jog kiekvienas mano žodis bus perduotas taip, kaip buvo sugalvota.. Per daug rizikinga.

Ne taip rizikinga, kai pirmą kartą užkalbinau tave, sėdinčią prie baro, kai jau mano gyslų greitkeliais lakstantis alkoholis nupjovė nuo kaktos prakaito daigelius, kai žodžiai gimė, o ne nuodijosi beprasmybės lašais. Ir žmonės sako, pajusi, kada ateis laikas – aš jaučiau. Jis net įėjo į patalpą ir prisėdo šalia tavęs. Parodė pirštu, nors tie patys žmonės sako - pirštais rodyt negalima, bet kartais aklam dar ir užpakalin spirt neužtenka..

Čia ji. Čia ji, čia ta, laikas man kuždėjo ausin, eik velniop, ačiū už patarimus, dabar susitvarkysiu pats. Bent jau maniau, kad susitvarkysiu.

Mistika. Tokios akimirkos neturi paaiškinimo, nebent norite prarasti visą jų ypatingumą, arba amžinai paskęsti logikos gelmėse. Gal nejučiomis aš pats pernelyg smarkiai norėjau viską paaiškinti? Jos trauką, vidinės ramybės kilmę, iškasti grožio šaknis ir susisodinti sau į atmintį, kad netektų tapti priklausomu nuo begalinio ilgesio ar neišvengiamo pavydo.. Žinoma, suvokimas ateina, kai patrauki šiaurėn, kai kaskart užeina begalinis noras atsigręžti, juk niekad negali žinoti, gal ir atsisuks?

Ilgai svarsčiau ar apskritai verta diskutuoti šia tema, nes tai tik dar vienas bulvarinės spaudos nugraužtas kaulas, pamestas patvoryje, jau gal net kiek ir papuvęs, tačiau po keiksmažodžių tiesioginiame eteryje sekmadienio vakarą, ir jų sukeltose diskusijose (žinoma, kaip visada kultūringose) vis dėl to galima rasti ir gilesnių prasmių bei pamastymų sukeliančių klausimų.

Labiausiai nustebino žmonių (gerbėjų?) palaikymas. „Maladiec egis“, „Taip ir reikia“ iš tiesų skamba argumentuotai, tačiau ar keiksmažodžiai, atsiimant apdovanojimą (ne įterptiniai, o pradedantys ir taip apgailėtinai nerišlią antros, trečios klasės moksleivio lygio „kalbelę“) tikrai yra kažkas tokio, už ką reikėtų gerbti vieną skandalingiausių, skurdžios muzikine, tačiau tviskančios paskalomis, Lietuvos muzikos padangės „žvaigždžių“? Kyla klausimas, koks gerbėjas gali džiaugtis tokia savo mėgstamo atlikėjo iškalba (?), jau nekalbant apie tai, kad Dragūno kuriama muzika šiuo atveju čia apskritai neturėtų būti naudojama kaip argumentas.

Beje, toks aršus keiksmų mylėtojų klubas dar labiau nuostabą kelia prisiminus netolimą praeitį, kai po Rusijos ledo ritulio jaunimo pergalės pasaulio čempionate, žaidėjai į kameras keikėsi ne ką prasčiau už patį Egį, bet tada Lietuvos mikliosios rankelės (komentatoriai) tuoj puolė kaltinti vaikinų rusišką prigimtį ir žemą intelektą. Dvigubi standartai, o gal.. Laužomi?

Žinoma, šioje istorijoje nereikėtų pamiršti ir TV3 „puikaus“ pasiruošimo pompastiškai tuštybių mugei, ypač po jau praeityje likusių, tačiau taip pat nemažo visuomenės palaikymo sulaukusių transliuotų skandalingų renginių su girtais vedėjais arba gražiai besižodžiuojančiais baleto meistreliais. Pamoka neišmokta. Bet gal tai piktybiškai neruošiami namų darbai? Ech, bet kaip gi kitaip sutraukti budulius prie TV ekranų?

Kalbėti apie pačius apdovanojimus – juokinga ir graudu. Priekinėse eilėse sėdintis išsipustęs elitas, plojantis pats sau, Seimo pirmininkė, kurios vietoje kiekvienas gerbiantis save politikas (juo labiau konservatorius) būtų palikęs salę, dirbtinės šypsenos ir vargšai žmonės, atsivedę atžalas („ir kaip jie drįsta – gi vaikams tokiu metu miegot laikas!“) bei sumokėję pinigus už nevykusią MTV ar Grammy apdovanojimų kopiją. Kaip ir visada, beliko įsitikinti, jog net išskirtiniai muzikiniai apdovanojimai Lietuvoje nėra skirti muzikai, kaip ir visada, galima tik tikėtis, jog anksčiau ar vėliau žmonių dėmesį patrauks ne tik besikeikiantys muzikantai, nuolat paliekami šešėlyje.