BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atmintis ir jos gilzės

Aš. Nežinau savo vardo. Šiandien man sueina trisdešimt vieneri. Nežinau, kada gimiau. Nepamenu, kada (jei) kėliausi, nepamenu nieko, kas būtų nesvarbu, ar svarbu, nes matyt pats esu niekas, kurio nepažįstu. Dvi dienas nesiskutęs, dienos prilygsta metams, o metai prilygsta dulkėms ant mano sielos, nors dulkės, ko gero, tėra laiko išraiška, kurią galima paliesti.

Esu kambaryje, tarp sienų, tačiau nežinau, kur mano namai – namams sienų neužtenka. Esu alkanas, tik nežinau, kuo galėčiau pasisotinti. Ištroškęs, prisilietimų. Išdžiuvusi burna, vienatve dvelkiantis įkvepiamas oras. Kas aš esu? O gal kodėl?

Už lango saulė. Primenanti rudenį, o ant žemės prikritusios žvaigždės tik dar labiau įrodo, jį besiartinant. Gal aš jo laukiau, nors negalėčiau taip teigti, nežinodamas, kas esu, nežinodamas, ar man anksčiau patikdavo ruduo, apskritai, kas man patinka.

Staiga prisiminiau, jog net ir anksčiau šito nežinodavau. Apatija maišėsi su apsėsta trauka, džiugesys virsdavo melancholija ir atvirkščiai, spalvomis nusėti sapnai beregint pasirodydavo besantys košmarai.
Painiava, velniava, kažkokia nesusipratimų grandinė ir per mažai tam mazgui išnarpliot laiko duota.

Ir vis dėl to negalėjau būti tikras, ar tai tikra, juk nežinojau, ar tie atminties gabalėliai priklauso man. Gal kartais kažkas, norėdamas atsikratyti, tiesiog subėrė juos man į galvą?

Regis, kažkada ir pats taip norėjau padaryti. Bet juk čia lygiai kaip kulka galvoje. Be kito žmogaus pagalbos pats neišsitrauksi. Matyt į mano galvą kažkas paleido visą artilerijos salvę. Aplink mėtosi tuščios gilzės, šaltos, nors dar tik ką būtum negalėjęs į delną paimti.

Visai kaip ir žmogus - čia dar šiltas, o čia jau svetimas.

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 Response to “Atmintis ir jos gilzės”


  1. 1 Rūt

    Tobulai valdai plunksną.

Leave a Reply