Jau mokyklos suole, pakėlęs ranką ir išreiškęs savo nuomonę, ar nepritaręs tam tikram literatūriniam tekstui (O Viešpatėliau, kaip gi galima kritikuoti klasikos kūrinį?) moksleivis pasmerktas sudeginimui ant laužo arba sulaukti atsakymo – “Tokia jau ta švietimo ministerijos programa”, kas yra dar baisiau nei degti ant laužo..
Ką jau kalbėti apie samprotaujamuosius rašinius ar teksto suvokimus, kuriuose dominuoja “vienos tiesos” modelis, mat samprotauti galima tik taip, kaip paliepta, o teksto suvokimas taip pat turi būti “suvoktas” pagal griežtas taisykles (ech, kaip norėtųsi išvysti jas kūrusių genijų veidus). Bėda ta, jog šių taisyklių niekur nerasite. Netgi dešimt Dievo įsakymų buvo iškalti ant lentelės, o čia.. Dažnai paaiškėja, kad analizuojamų kūrinių autoriai patys neteisingai suprato savo rašytus tekstus. Ot kvaileliai!
Apskritai nuo jaunų dienų visi kerpami lyg avelės, kelios, garsiau subliovusios, gauna peilį po kaklu – mokamas aukštojo mokslo vietas (O taip, jis tų pinigų tikrai vertas!). Svarbiausia, jog ir čia egzistuoja nerašyti įsakymai, kurių nevalia laužyti. Studentams geriau iškalti mintinai dėstomo dalyko skaidres, bet šiukštu nemėginti paviešinti to, kas dedasi pačių puodynėse (Juk jos tuščios, juk jie dar jauni geltonsnapiai, po velnių). Teko girdėti netgi tokią akademinės visuomenės atstovo citatą – “Bakalauras suteikia žinias atsirinkti informaciją”. O aš maniau to mus išmoko Google..
“Baigę mokslus” studentai, pildydami CV, asmeninių savybių skiltyje didelėmis raidėmis rašo: ORIGINALUMAS, KŪRYBIŠKUMAS, NETRADICINIS MĄSTYMAS. Darbdaviai, žinoma, džiaugiasi (ir tuo pačiu be galo bijo) tokia šaunia, puikiai paruošta jauna medžiaga. Tik va iškyla klausimas, iš kur gi tos asmeninės savybės, jei galvos buvo plaunamos nuo pat mažų dienų? Gal kažkur giliai pogrindyje, visai kaip carinės cenzūros laikais, ant verpimo ratelio pasisodinusios vaikus, visos mamos moko vaikus būti išskirtiniais ir neleidžia savo atžalų į valstybines mokyklas..
Paradoksas tas, jog nuo nuo darželinio amžiaus vaikams kalama į galvas, neišsišokti, daryti, taip kaip liepta, mąstyti taip, kaip priimta mąstyti, tačiau po daugelio metų žmonės kraipo galvas, kur naujos idėjos, kur šviežias oras? Galbūt geriausias atsakymas – niekam jo ir nereikia?
Sunkiausia įsivaizduoti, kaip grįžusiam iš mokyklos vaikui, paaiškinti, jog jo mintys neteisingos, netinkamos sistemai ir nustatytoms normoms, kaip nukirsti jaunus kitokio požiūrio į pasaulį daigus, kuriuos reikia puoselėti, o ne gėdytis ir mindyti.
P.S. Viena aukštoji mokykla turi sprendimą šiai problemai – Lyderystės studijų programą. Pasirodo, iš kiekvieno galima lyderį padaryti.
Patiko (60)
Pagaliau kas nors protingo. Iš tiesų,nėra nė ką pridurti,ir taip viskas aiškiai išdėstyta… Ir sunku būti kitokiam,sunku išlikti tarp bendraamžių,kūrie nesugeba atsilaikyti nuo šios problemos.
Šiais laikais darbdaviui nereikia visapusiškai išsilavinusio, protingo jaunuolio , o dar labiau su naujomis idėjomis. Jie praktikos nebuvimu tik pasiteisina,iš tiesų, bijo protingesnių už save.Juk baisu įsileisti į vietelę , kiek protingesnį už save
Na, tiesiog puikus irasas! Taip, mokyklose laisve kitaip elgtis ir mastyti yra labai suvarzyta. O mokykloms, atrodo, svarbiausias uzdavinys isugdyti sistemai lojalius ir paklusnius asmenis, be nuomones, o jei ir su, bijancius ja isreiksti. Sakykim del tu interpretaciju, bando ipirsti viena teisinga modeli, bet gi jo tiesiog is principo nera, kaip tu pasiziuresi i Zemaites “Marti”, ar Putino “Altoriu seseli”. Is kokios prizmes? Tiesiog istorikas, teologas, filosofas, ekonomistas, feministas galu gale, tai skirtingai supras, bet tai nereiskia, kad supras blogai, nes kas yra blogai, tai jau vertybinis klausimas. Del universitetu tai, manyciau, kad tos laisves siek tiek daugiau, dar ir priklauso, koks tai universitetas. Bet su mokyklomis pritariu, didele problema, juo labiau, kad asmenybe labiausiai pasiduoda itakai arba formavimui vaikysteje ir paauglysteje, na, o suaugusia pilka mase gana sunku pakeisti.
Būtent! Taip mąstau ir aš,vadinama ”nestandartu”: kuri nori siekti to,kas jai patinka ir įdomu,o ne to,ką verčia kalti visiems.Štai užvakar atgavusi savo lietuvių kalbos rašinį antikos tema,net žioptelėjau: gavau trejetą ir krūvą pastabų,kai iki šiol mano lietuvių kalbos vidurkis buvo 9-10,o rašiniai išvis buvo stipriausia mano pusė…Taip atsitiko dėl pasikeitusios mokytojos,kuri nepripažįsta jokių bandymų išreikšti SAVO,o ne autoriaus ar įprastą nuomonę.Vis gi samprotaujamoji rašinio rūšis turėtų tai leisti,bet pasirodo rašyti ką mąstai iš tiesų negalima :) +1 Už aprašytą didelę problemą Lietuvos mokyklose
Galbūt, kad taip yra, kaip jūs sakote. Bet visų pirma, man atrodo, to kūrybingumo, savarankiško mąstymo, interpretacijos trūkumas visų pirma tikrai YRA jaunuose žmonėse, ir ne iš mokyklos atsineštas, o iš giliau, nuo šaknelių iki viršūnėlių.
Tarkim, mano patirtis: baigiau Balčikonio gimnaziją Panevėžyje, turėjau dvejas Lietuvių kalbos mokytojas, du istorikus. Žinokite, galiu ranką prie širdies padėjusi pasakyti, kad jokios - tikrai jokios saviraiškos laisvės suvaržymų (apie akademinį darbą, t.y. rašinius, diskusijas pamokų metu, popamokinę veiklą, galų gale apie išvaizdą kalbant) tikrai nebuvo. Manau, daugeliu atveju ta “kitokia” nuomonė yra neargumentuojama, tinkamai neapginama, ir sulaukia kritikos būtent dėl to.
Kalbant apie universitetą, teko dvejus metus mokytis VU, šiuo metu - MRU. Kad ir kaip bebūtų (ne)keista, MRU jaučiu didesnę laisvę į opozicinę nuomonę nei “oficialioji”. Čia, aišku, vėl tas pats aspektas - kaip savo požiūrį apginsi. Kita vertus, ji dėstytojas remiasi Kantu ir Hėgeliu, o tu remiesi savimi, tai gal tikrai tavasis požiūris kritikos vertas?
Tiek žinių iš mano katedros. Įdomi tema diskusijai ;)
MOMO, visiškai pritariu, jog ne visi mokytojai draudžia reikšti savo mintis (Iki šiol esu be galo dėkingas savo lietuvių kalbos mokytojai, kuri mūsų nė kiek nevaržė, net gi atvirkščiai), tačiau esmė yra apie švietimo ministerijos propaguojamą sistemą, kuri įsišaknija jaunų žmonių galvose, o tai yra blogiausia, kas gali nutikti.
Dėl Kanto ar Hėgelio. Remtis filosofų, rašytojų, autoritetingų asmenybių mintimis yra sveikintina, tačiau tai nereiškia, jog negalima mėginti jų paneigti, ar diskutuoti jų iškeltais klausimais ar rastais atsakymais.
Dar vienas dalykas - ne visi randa viduje drąsos paprieštarauti, garsiai reikšti savo mintis, bet juk tai nereiškia, jog jie nėra kūrybingi, todėl mano manymu nuo mažų dienų reikėtų skatinti vaikus kuo daugiau diskutuoti, išsakyti savo požiūrį, tada niekas nebijos pasijusti baltomis varnomis.
Būtent toks rašinėlis su tokia ale „nestandartine nuomone, kokia bloga yra viena tiesa“ šiais laikais ir yra „vienos tiesos“ išraiška.
Martyno komentaras sukėlė šypseną :)
Mantvydai, tik publikavusi savo komentarą pamačiau, kad neišskyriau jo struktūros… Sakau dėl to, kad būtent pirma to komentaro dalimi atsakyčiau į tavo pastabas dėl kūrybingumo. Na, neverskime visko mokyklai. Kaip tie vaikai galės diskutuoti, bent žodį pralementi (kai kurie net universitete seminaro metu ne tik savo nuomonės negali pasakyti - vadovėlį pacituoti bijo!), kaip juos “skatinti”, jei šeimos, giminės, kaimynų etc. mentalitetas - niekam nieko nesakyti, jokios nuomonės neturėt, pabumbėti namie užsirakinus. Na, nėra vertybė ta viešai išsakoma nuomonė, nėra. Bloge labiau neigiama paminėta, bet pabandyk pasakyti kažką teigiamo apie tai, kas viešai kritikuojama - tragedija!:)
Dėl prieštaravimų autoritetams - aišku, reikia kvestionuoti jau pasakyta, kitaip nebus jokio progreso, tik dažnai, neturint pakankamų argumentų savai nuomonei pagrįsti, griebiamasi klaidingos prielaidos - kad išsakyta mintis atmestina TIK todėl, kad ji prieštarauja autoritetui.
Viskas kaip pirštu į akį.
Mokyklose mokiniai ruošiami egzaminams, o ne gyvenimui ar tolesniems mokslams. O koks gali būt kūrybiškumas, jei tai, kaip turi suprast tekstą, padiktuoja daktaras toks ir anoks?
Visada prisiminsiu matematikos mokytojos pasakytus žodžius.. “Jums turbūt niekada gyvenime neprireiks didžiosios dalies to, ką mokau, nebent būsit kokie architektai ar inžinieriai, tačiau to reikia egzaminui.”
Iš tiesų, mokykloje pasisakydamas ne taip, kaip galvoja mokytojas gali gaut ne tik neigiamą (keista, bet mano žiniomis 2 yra teigiamas skaičius…) pažymį, bet dar ir lipduką ant kaktos - naglas, nevykėlis, išsišokėlis ar pan.
O jei (baisiau ir būt negali!) pataisysi mokytoją, pastebėsi jo klaidą - saugok savo kailį!
Niekada nemėgau mokyklos, nors visi sakė, pradėsi studijuot - pasiilgsi, vis vien nepasiilgau ir nepamėgau. Universitete bent gali papildyti dėstytoją, aišku, ne kiekvieną, bet į tavo nuomonę žiūrima kitaip. Darbe, nežinau, gal man tik pasisekė, ne pilkos masės mąstymas yra tik privalumas.
Tad nereik bijot būt kitokiu, pakentėt 12 metų mokykloje ir žengt į gyvenimą ne koja kojon su nubukintaisiais, o žingsniu į priekį.
Problema tikrai egzistuoja, tačiau ji turi mažiausiai dvi puses.
Viena vertus, iš tiesų yra daug mokytojų, kurie bijo naujų sprendimo būdų, naujų interpretacijų, kitaip atliekamų darbų. Galbūt tingi gilintis ir šviežiai įvertinti darbą, galbūt yra tiesiog per kvaili kad suprastų naują metodą, ir paprasčiausiai priešinasi progresui.
Nežinau ar dėl mokytojų kaltės, ar dėl ko, tačiau rezultatai siaubingi: universitete gal vienas iš 50 studentų ką nors daro kitaip, ką nors atranda savito. Visi kiti tesugeba atkartoti tai kas pasakoma.
Ir čia iškyla antra medalio pusė: dažnai tie studentai/moksleiviai, nors ir nesugebėjo įsigilinti į medžiagą ir atrasti savitą sprendimą, lepteli kažką iš lempos, ir tikisi kad į jų paviršutiniškas replikas kažkas žiūrės rimtai. Kai nesulaukia pripažinimo, skundžiasi kad nepripažįstamas alternatyvus sprendimas. Nors sprendimo neatrado ir neargumentavo, tik leptelėjo nesugromuluotą ir neapmąstytą sprendimo užuomazgą. Jeigu radai alternatyvų būdą, tai pagrįsk jį, įrodyk savo tiesą. Na bent jau suformuluok iki galo. Dažniausiai to nesugebama.
ne.
Sakai, kad už klasikos kūrinio kritikavimą deginama ant laužo. Galima ir deginti, jeigu kritikuoji be įrodymų, (necituoji) be pagrindimo. O jeigu tinkamai įrodysi, pagrįsi, dar su savo pagrįsta interpretacija, ir dėstytojas nustebs ir susimąstys, kaip jis pats to nepastebėjo. Už bet kokius tuščius svaičiojimus - esi tinkamas ant laužo.
Aš taip kietai sakau todėl, kad visad mėgau ir mėgstu būtent ką naujo atrasti - bet tik su citatiniu įrodymu,įrodymu, nenukrypstant nuo kūrinio esmės.
Pritariu kiekvienai išreikštai minčiai!!!!
Aš studijavau Vilniaus Dailės Akademijoje, ten visi mąsto pakankamai kitaip :) Bet, net ten mus bandė priversti eiti išmintais takais. O dabar, kai jau biški pasidomėjau, tai supratau vieną, kad pasaulyje visi sėkmingiausi verslininkai mąsto kitaip. Prieš pora metu turtingiausiu žmogumi buvo IKEA įkūrėjas, ir kas žino IKEA istoriją, manau man pritars. Jau nekalbu apie Ričerdą Brensona, tas tai iš vis visą imperiją pastatė ant kojų darydamas VIEN nestandartinius sprendimus. Ir dabar jis skraidins žmonės į mėnulį. O daugeliui verslininkų tai atrodo neįmanoma.
O kalbant apie Lietuvą, na, labai mes čia konservatyvūs :) galiu pasakyti iš savo darbo patirties, priversti žmogų padaryti bent kažkiek išskirtinį interjerą yra beveik neįmanoma. Dauguma nori standartinių dalykų… O labai gaila…
Štai kodėl aš pasirinkau studijas užsienyje, sėkmingai baigiau, pamačiau kitokius žmones,kitokią mokymosi sistemą, kitokį bendravimą. :)
Nėra taip sunku, kaip iš pradžių gali pasirodyti. Juk šiame pranešime užsimenama tik apie lietuvių kalbos interpretacijas. O kur visi kiti mokomieji dalykai?(Matematika, Informatika, Fizika, Muzika, Anglų kalba). Sakykit ką norit, bet šiuose mokomuosiuose dalykuose, taisyklės yra nubrėžtos aiškios ir vienodos kiekvienam žmogui, o turint ketvertą iš lietuvių kalbos, kai tuo tarpu devynetus ar bent aštuonetus iš kitų mokomųjų dalykų - už mokslą mokėti nereikės. Todėl nereikia visos kaltės suversti vienam švietimo sistemos trūkumui.
štai, prieš savaitę perskaičiau šį tavo straipsnį ir šiandien turėjau tokio “džiaugsmo” pasiklausyti Dalios Drąsutavičienės ir jos tiesų apie esė, nes juk didis žmogus, mokytojas, o jei dar dvi knygeles apie esė kūrimą parašęs, tai jau visas pusdievis. Taigi, tokia moterėlė labai drąsiai (ironiška net pažvelgus į pavardę) aiškina, koks moksleivis yra nevykęs skaitytojas ir teigia: “juk jūs suprantate tik “panelės” žurnalo straipsnius apie mergina užsienyje, jų keliones ir koncertus ir tai jums žymiai įdomiau.” Toliau ši garbi viešnia aiškina, kad jokiu būdu negalima mokiniui leisti kurti. JOKIO laisvo stiliaus rašant esė, nes moksleiviai to nesugeba ir esė PRIVALO turėti struktūrą. Žinoma, aš pasiklausiusi tokių marazmų paburnojau, pasišiaušiau. O kur dėtis tam žmogučiui, kuris sąvoką esė, išgirdo pirmą kartą? palinksėti ir sėkmingai parašyti samprotaujamąjį rašinį su esė etikete.
Po tokios popietės padarėme labai neblogą išvadą, kad per tuos dvylika metų mokinys yra paverčiamas pakinkytu arkliu, kurio akių uždangos vis siaurėja, siaurėja ir galiausiai jis mato tik vieną tašką. Čia kūrybiškumas ir užsibaigia. Mąstyti? Kam, juk yra šablonas.
Aš, ačiū dievui, turiu nuostabią Lietuvių kalbos mokytoją. Bent jau teksto suvokimų, rašinių klausimu. Kiekvieno nuomonė yra toleruojama, esame skatinami kurti, išsiskirti - ji mums nuolatos aiškina, kad visi esame skirtingi, visi unikalūs, ir NIEKADA mūsų nelygina vienų su kitais - tik su savimi pačiais. Ir visdėlto, yra mūsų klasėj vos trys žmonės, kurie nebijo reikšti SAVO nuomonės, o ne tokios, kokią ju nuomone mokytoja norėtų girdėti. Džiaugiuosi, kad esu viena tų trijų. :)
O šiaip, kažkas yra minėjęs, kad labai sunku ‘išsišokančiam’ bendraamžių buryje. Tikrai taip. Būtent tokia mano padėtis, ir jau nuo pat vaikystės. Kad ir kiek man perša tą mintį, kad turiu mąstyti kaip visi ir neišsišokti - pastangos bevaisės. Seniau labai dėl to kankinausi - dėl dievo meilės, niekaip negalėjau pasikeisti, o sakyti tai, ko negalvoju - neeee… O dabar, kai supratau, kaip unikalu tai yra - didžiuojuosi savimi. :)
Viskas priklauso ne nuo sistemos o nuo jūsų. Jei galvosit, kad sistema jus valdo, tai ji jus ir valdys. Jau mokykloje išdirbdavau Lietuvos klasikus, gana diletantiškai, bet jei yra argumentai, jokia sistema to nepaneigs. Bijote gauti prastus pažymius, būti nesuprasti savo aplinkos, “draugų”, akademikų? tai jau požymiai, kad esate sistemos dalis. Visada gyvenau ieškodamas laisvės mąstyti savaip ir niekas man niekada neaiškino. Universitete rašiniuose apkaltinau Platoną pedofilija, įvertino puikiai, bakalauriniame vadovas pasakė, kad ši tema netinkama ir nėra šaltinių - rašiau be jo ir gavau 10. Na taip, tai VDU, ganėtinai laisvas universitetas, ir tai filosofija, bet jei sistema netinka, rinkitės tai, kas jūsų nevaržys. O jei bijote, kad neužsidirbsite duonai, tai rodo, kad neprisitaikėte sistemoje (o tai tinka tik jiems priklausantiems).
Paskaityk Hesės “Po ratu” :)
Gal tai išimtis iš visko, tačiau turiu dėstytoją, kuri nuolat kartoja: “jūs pristatote tą kūrinį ir autorių, interpretuojate, bet pasirinkdami kūrinių recenzijas nebūtinai turite su tuo sutikti. Jei kūrinys jums nepatiko - taip ir sakykite. Įrodykite,kaip jums atrodo - jog yra kitaip.”
Yra dvi reikalo puses:
1. kad kazko ismoktum turi kazko mokytis, o ne tik buti savimi
2. kad kai kurie mokytojai yra komunistinio mastymo reliktai nesugebantys leisti atsiskleisti asmenybei ir nepaliekantys vietos interpretacijai.
Kai paciam teko mokytis atsiminimai nekokie, dabar mano brolis mokytojas. Nzn ko jis ten moko ir kaip apie ji sneka :)
as zaviuosi ta garsios paaugles dailininkes mama, kuri visu savo 5 atzalu neleido i mokykla. paziurekit, kokie talentai issiugde! labai gaila, neatsimenu pavardes, bet tos dukros, kuri tapo neitiketinus paveikslus nuo treju, vardas yra Akiane.
visiskai pritariu, mokykla ZUDO talentus, originaluma ir tuo paciu jaunu zmoniu asmenybes… baisu.
Labai sudomino straipsnis. Iš dalies sutinku su Mantvydu - taip, mokyklose gan dažnai vaikų nuomonė yra, taip sakant, sodinama. Ypač tai jaučiama žemesnėse klasėse. Iš patirties taip sakau. Dabar esu dešimtokė. Tačiau taip pat drįstu paprieštarauti, jog viskas priklauso nuo mokytojų ar švietimo sistemos. Labai daug duoda pačio mokinio nusiteikimas ir noras dirbti. Pavyzdžiui, aš turiu didelę motyvaciją mokytis. Ir ne dėl tėvų ar ,,geresnio darbo ateityje”. Bet ką visu šituo noriu pasakyti yra tai, kad savo nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų, reikia labai tvirtai mokėti apginti. O to padaryti, be kažkokių literatūrinių, istorinių žinių yra tikrai sunku. Todėl manau, kad visų pirma tam, kad mokėtum sklandžiai ir tvirtai apginti savo neįprastą, standartų neatitinkančią, nuomonę reikia ne vien sėdėti ir laukti, kol ,,išaugs asmenybė”, bet kartu su ta švietimo sistema gilinti savo žinias ir krautis kuo daugiau informacijos į galvą, kad prireikus, tu galėtum pats išanalizuoti savo nuomonę ir visiškai tvirtai ją pareikšti. Pasistengti įvertinti save iš šalies, manau, yra tikrai naudingas dalykas. O kalbant apie nuomonę, visų pirmą ją reikia mokėti išreikšti, o ne kam nors brukti per prievartą ;)
Yop, sutinku su tavimi, bet ir alternatyvų rasti galima. Gal ir ne per pačių geriausiu. Kažkas yra visgi geriau nei apkirmijęs ir su skylutėm kažkas. Tarptautinis bakalaureatas (goooooogle it)skatina būti kitokiu. Ir nori nenori toks būni. Skamba mano žodžiai it iš maximos brošiūrėlės, jei tokių pasauly yra. “apie viską pagalvota” tikrai tinka. Mat iš visų pusių žmogus esi priverstas galvoti ir apgalvoti. Per daug “promotin’u”? Gal ir, bet turiu first hand patirties, tai galiu sau čia taukšti. (Ramiai, ir ten blogybių atrasti galima).
Kad ir Lietuvių kalba, kaip pavyzdys dažnai čia minėtas. Kūrinių, taip, mažai, bet tai leidžia į juos įsigilinti. Atsiskaityti - rašai esę. Ir jei mokytoja neranda kažko kitokio, neminėtos idėjos - apie aukščiausią įvertinimą gali sau pasvajoti. O rašyti gali ką nori. Svarbu pagrįsti. Ir debatai į pamokas integruoti, temomis, kurias išgirdę koncerva(i)/(tyvūs) lietuvių kalbos puoselėtojai penkias naktis gluosto nesudėtų.
Va taip va. O nacionalinė sistema nėra bloga. Gerai, kad nagrinėjami žymūs kūriniai, gerai, kad dėmesys yra skiriamas lietuvių dramaturgijai, ir rašyti galima ką nori, ir gerai, kad atsiranda tokių mokytojų, kurie tai palaiko, ir supranta, akd tai šaunu. Bet ką žmogus gali žinoti, kokia Irena ar Aldona sedės užu vertinimo stalelio, ir pro riebaluotus akinių stiklus išvys kitokias mintis, nei ją garbingieji mokė…
Ir.. Kažkas minėjo apie struktūrą/rėmus. Tai yra gerai. Bet reikai tuos rėmus pripildyti spalvomis :))